Ekrano garbintojai
patalpinta tamsioje tvankioje patalpoje
garbinu prieš mane esančią dėžę
nuolankiai spoksau į ekraną,
iš jo sklinda šviesa ir lengvas tylus it urzgimas
man net kyla įtarimas, jog
dėžė yra gyva
miklūs pirštukai šokinėja klaviatūros laiptais
melancholiškas žvilgsnis dažnai nukrypsta pro langą,
išsekintas ilgo vaikštinėjimo
virtualiose svetainėse, kur
bandau užpildyti tuštumą, o ji priešingai
dauginasi apsemia nori užlieti
mirtinai apkrėsti užtvenkti
(tuo įnirtingiau beldžiu į klaviatūrą)
šaukiuosi pagalbos, tačiau aplinkui
vaikšto plastmasiniai žmonės,
mes neturime net tuščio vidurio, kuris
gaustų vėjyje ar kuriame galėtų
susisukti siela ir išperėti kažką panašaus į
(debesį)
o tas tikrovės ilgesys
o tas tikrovės ilgesys
tėra tik išpera laisvės jausmo
paukščiai irgi miršta nelaisvėje
manęs nėra daugiau už kanarėlę
ar vanagą manęs nėra daugiau už žolę
ir vapsvą manęs nėra daugiau už gluodeną
rasą manęs nėra daugiau už rūką
nėra daugiau už išsisklaidžiusį
pakeliui į miestą
šalia kompiuterio kvepia kava
kvepia kava, o dėžė urzgia:
kas akimirką į jos nasrus metu
gabalėlį sielos mėsos - - dėžė yra gyva,
gaunu įsitikinti: kaip ir visos gyvos būtybės
(ryjantis padaras-skylė)
ji yra nepasotinama
štai kėdė, ji nieko nereikalauja,
(ji iškilusi į paviršių)
žmonės ją tik zulina, kol pradeda blizgėti,
o paskui vis tiek zulina zulina tol,
kol nusizulina, TODĖL:
skelbiu žūtbūtinę kovą:
lopinėlis po lopinėlio užsiimu
virtualios tikrovės naikinimu