Tu vis vėluoji – paknopstom į trasą :
Už  sąskaitas, prie stalo ir tiesos –
Vis  moki ne į tą likimo kasą,
Nes čia tik ims, bet nebeduos grąžos.

Dar nepatyrei tikro kivio skonio –
Kai  obuoliai supuvo pakelėm...
Tiktai rengei atšalusius lavonus
Ir jų kapus kaišei baltom gėlėm.

Bet man Tu tarsi pirmas liepos sniegas,
Tartum  švelniausias pjūvio skaudulys ,
Tu – pats žiauriausias išsvajotas tėvas,
Atostogos, kada už lango lis.

Aš be Tavęs nebūčiau glaudus vėjo
Ir jūroj neskalavusi plaukų.
Juk daug kitų  kaip ėjo, taip nuėjo –
O prie manęs pasilenkei tik Tu.