Pamečiau save vakar dienoje.
Turbūt tuomet, kai sijonų padalkais valiau miesto grindinius.
O gal tada, kai priėjusi kelio galą, pamačiau besileidžiančią raudoną saulę.
Stovėjau ir vapsojau iškišusi liežuvį.
Tiek nedaug tereikia iki pamišimo...
Dar galėjau paklysti vasaros lietuje.
Sėdėjau  po medžio kamienu ir lanksčiau žalią gervę.
Lietus plovė kojas.
O aš išskridau kartu su ja į kažkieno rankas.
Galėjo nutikti ir taip, kad atsisėdau į pravažiuojantį traukinį.
Nuskriejo, nudardėjo – liko tuščias peronas. O ar aš likau – nepamenu.
Tėvai sako, kad nesugrįžau išėjusi pažiūrėti tamsos.
Visą naktį laukė. Rytą pradėjo paiešką. Nerado.
Šiandien manęs nėra.