Laiškas Tau (6) (bet skirtas Jai)
Jaučiuosi tarsi nepatyrusi pirmokė!
Visi jausmai prieš mane pačią susimokė.
Kalbėsiu Tau ne žodžiais, raidėm, ne garsais,
O savim išmatuotom žaizdom ir randais...
Springstu virpėdama nuo tariamos tiesos –
Lyg šiolei Tavo sąmonėj nesuvoktos...
Mieloji, tik atleisk, atsiprašau –
Už skausmą tą, kurį tik aš jaučiau.
Atsiprašau:
Už savo bevalį silpnumą,
Už mano protui nepaklususį kūną,
Už Tavo ilgesį, Tavo laukimą,
Už jausmą Tavo – atsidavusį, tyrą,
Už Tavo ramybę, už Tavo jautrumą,
Už Tavo aistros išsiilgusį kūną,
Už vienatvės laiką, už meilę išduotą –
Iš Tavęs pavogtą, nes man dovanotą...
Atleisk, meldžiu – išties kenčiu,
Tavo skaudų buvimą visuomet jaučiu...
Tu niekada manęs nepažinojai?
O gal neigei, kad aš tokia esu?
Kol aš iš trikampio išeit kelių ieškojau –
Visa susipjausčiau ties Tavo kampu...
Atleisk, negaliu praeities aš pakeisti –
Ji ėjo jausmais per abiejų širdis...
Tetrokštu – Tavo „nežinojimą“ pratęsti
Užvėrus amžiams į šią paslaptį duris...
Jaučiuos lyg žiauriausias vagis pasauly –
Save realizavus iš nekaltų apgaulės...