Žinai, kaimynų būna visokių.

Antai manasis, iš dešinės.
Senukas vienišas, kaip nemigo naktis.
Bet geras, nuoširdus, perėjęs karo negandų laikus.
Reichstago šturmo menantis vaizdus.

O iš kairės „debošas“ per naktis.
Kai ten visi akim „užpiltomis“,
Kai sienos dreba vis labiau.
Nors snukį jam jau kelis kart daužiau.

O apačioj seneliai du.
Kažkada buvo eiklūs, kaip emu.
Dabar jau tik prie lango liūdesio pilnais veidais,
Ligų ir negandų išraižytais virsmais.

Viršuj jaunuolis linksmas ir žavus.
Gyvenimas, kol kas, jam dar gražus.
Jaunyste trykštantis ir gyvybe –
Graži tokia jaunatviška diena.

Bet būna dar kaimynų kitokių.
Su kuriais gyveni kartu.
Lyg ir savi, bet lyg ir svetimi.
Jo statusas kitoks, bet tik kaimynu
                                            jį vadint gali.