Ne poezija tai – tik laukais išsibarstę šėšeliai,
Tik dangus skaudžiai rausvas, išplaukęs vėjuotom raudom.
Nebe aš taip kalbėjau – tiesiog praradimais sugėlus
Mes sukniubom prie svirno, save apsišlakstę rasom.

Tąmet  didelę braškę sulaižė suskirdusios lūpos
Iš močiutės delnų, kada kilo į dangų kranklys –
Tas senasis bičiulis, kurį mes stebėjom sutūpę,
Ir žinojom tikrai, kad maitinti krankliukų atskris.

O prisimeni bobą? Šiaudinę? Raštuotu sijonu?
Tu jai lūpas braukei su mamytės raudonais dažais.
Ne poezija tai – tik vaikystėje braidantys monai,
Kai saulėlydžiais kvepia laukai išaugtais vakarais.