Kai tik vėjas neleidžia tau žiūrėti į priekį. Kai šnabždesiai laiko tave praeityje. Kai ašaros tampa vieninteliu tikru dalyku pasaulyje.
Mačiau mergaitę. Ji stovėjo ant stogo krašto. Negalėjau patikėti. Ji buvo labai maža. Atrodė tokia trapi, bet ji nebijojo. Stovėjo labai išdididžiai. Mergaitė žiūrėjo į besileidžiančią saulę. Ji nejudėjo, tik jos ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje. Mergaitė atsisuko į mane. Jos veidas buvo tarsi sustingęs. Dabar ji žiūrėjo tiesiai man į akis. Aš žiūrėjau ir bandžiau ją suprasti. Ji norėjo verkti, bet negalėjo.