Kaip tu jautiesi? Ar kada pagalvojai apie mane? O gal mūsų jau nebėra? Ar išmokai pamiršti? Kol kas tai pagrindinė mano gyvenimo pamoka... Pamiršti... Įdomu, kokias svajones turėjai, kai dar gyvenau po tavo siela?.. Gaila, nepamenu kokios ji buvo spalvos... Nejau taip sunku buvo, kad reikėjo šitaip kristi žemyn?.. O gal tyčia to norėjai?.. Juk geresnio gyvenimo išbandymo ir nesugalvosi... Žinai, tą akimirką... tą juodą sekundę jaučiau tavo širdies skausmą, o mano ašaros riedėjo tavo skruostais... Bet, matyt, neužtenka likimui paverkti... Neužtenka gailėtis...

Kaip tu jautiesi? Ar bent prisimeni mano akis?.. O gal niekada į jas nežiūrėjai, niekada nesiklausei mano balso, tada vaikiško verksmo?.. Gal tu žinojai, kaip viskas bus... Tik ar numatei, kokiais keliais nueisim? Ar nujautei, jog paslaptis pernelyg tapo atvira pamiršti?.. Ar supranti, jog tavo skausmas yra dviguba mano našta?..

Tai kaip tu, po velnių, jautiesi, mama?