Apie neuronus ir dydžius

Tarp rašymo ir nerašymo – tik plonas siūlas, net ne siūlas, o jausmas. Toks plonutis, plonutis, neužčiuopiamas ir net nejuntamas. Tarp rašymo ir nerašymo – tik plona erdvė, galbūt tai neurono dydžio tarpas tavo smegenyse, tarp tavęs ir tavo svajonės. Taip, svajones rašyti ir būti išgirtam. Tik mažas mažas neurono dydžio plyšys, artėjantis į nulį, kuriame įžvelgiu tik gilią depresiją, persmeigiančią visą tavo esybę, atskiriančią tave nuo visų likusių – rašančių, siekiančių bei besidžiaugiančių. Nepastatysi tilto, neperšoksi, net ledas, esantis sieloje, neužpildo plyšio. Nėra tokių tiltų ir tokios medžiagos. Dabar esu tik aš ir jūs – anapus rašančiųjų plyšio ir mano negalia: sugebėti nutiesti jausmą jums, esantiems tenai – rašantiems... Nėra jėgos, apart mano noro, gal kada nors perlipsiu pas Jus...
Kol kas karaliauja alus ir gili depresija. Užpilsiu tarpą alumi, gal perplauksiu pas žmones, kurių nesuprantu, pas rašančius. Juk alus gaminamas iš grūdų, kurie buvo pasodinti kažkieno šiltų ir mylinčių rankų, laistomas lašais, atkeliaujančiais iš pačių atokiausių kraštų, gaivinančiais visus ištroškusius, glostė vėjas, kutenantis mažos mergaitės plaukus... Šildė saulė, atnešanti atgaivą ir viltį kiekvieną rytą...
O man liko tik alus, depresija ir gilus plyšys, neurono dydžio, kurio nesugebu peršokti smegenyse...
Karsanata