Kapsint vasarinio lietaus lašams nuo pavėsinės stogo, ji kyštelėjo ranką laukan, kad pajustų mielą ir gaivų nulyto oro dvelksmą. Galbūt vertėtų pasivaikščioti? – pamanė ji, – keista ramybė... Ėjo šlapia žole, maloniai kutenančia pėdas. Įkvėpė taip giliai, kiek tik galėjo. Rodos, visos kūno dalelės prisipildė gyvybės, o širdis – gyvenimo. Mintys, ir tos lyg išplaukusios. Į galvą atėjo senai girdėtos ir iki skausmo pažįstamos dainos žodžiai. Šią akimirką jaunoji madam užmiršo jos laukiančius šimtus tūkstančių nenudirbtų darbelių, kurių ji dar neįprato daryti. Vakarais apėmus nuovargiui ir peržvelgus šurmulingą dieną, tardavo tik: viskas su laiku...
Tačiau dabar ji buvo toli nuo namų, o galvoje skambėjo širdžiai miela daina, primenanti veidą jaunuolio, šią vasaros dieną esantį, matyt, kažkur toli toli...