Užtrauktukų karalystėje buvo eilinė tyki gegužio naktis. Gal tik kiek tvankesnė nei kitos, nes prieš gerą pusvalandį pagire nušniokštė šiltas lietus. Nugarą išrietęs mėnuo snaudė nuobodžioje žiogų čirškynėje, o Nakvišų giria mirko tirštame rūke. Rūkas buvo išties tirštas, nes akys pasiklysdavo jau ties kojų pirštais. O gegužio naktys visai giedros.
          Čia pat stovintis malūnas, tiksliau šiuo metu vos įžiūrimas jo siluetas, veikiau priminė statų kalną, dydžiu šiek tiek viršijantį aukščiausius girios medžius. Žinoma, kalnas neturi malūnui būdingų keturių sparnų, kurie lyg nepatenkinti sugirgždėdavo, kaskart stipriau papūtus vėjui.
          Šis malūnas buvo ne visai toks kaip kiti. Visų pirma, jis atliko ne tik malūno, bet ir vietos parduotuvėlės vaidmenį. O jame pardavinėjo visai ne duoną ir ne sūrį, o viską, kas reikalinga būrimui ir stebuklams: nuo spalvingų kerų ir antpilų miltelių, rupūžių kurkulų iki Gyvojo medžio medienos, iš kurios buvo išdrožtas Pinokis. Antra, malūnas priklausė ne žmonėms, kurių čia išvis nebuvo, o lampūrams – skraidantiems gnomams. Tai buvo gerieji gnomai, bet labai jau sukti: taip saldžiai malti liežuviu ir gražbyliauti, bandant įpiršti kokią nors prekę pirkėjui galėjo tik užsigimę verslininkai. Na, tokie jie ir buvo. Virš žemų įėjimo durų, atsimušdama į malūną, kaukšėjo  iškaba: ,,Čia nusipirksi viską – ir nesvarbu, ar reikia“.
          Patys lampūrai – kone trimečio ūgio sutvėrimai, rausvo gudraus veido, pasišiaušusiais smalos juodumo plaukais, smailomis barzdelėmis ir mažyčiais sparneliais, primenančiais į ant nugaros pritrėkštą plaštakę. Tiesa, į akis iškart krenta atvėpusios jų ausytės ir keturi ilgi rankų pirštai. Pastarieji ypač pasitarnaudavo tuomet, kai lampūrai, neatsilaikę pagundoms, bandydavo slapčia ką nors nugvelbti iš svetimos kišenės. Gyvenimo išmintis byloja: ,,Sutikai lampūrą – kišk rankas į kišenes, kol jie to nepadarė pirmiau už tave“.
          Kad malūno parduotuvėlė klestėtų, reikėjo pinigų. Kad būtų pinigų, reikia pirkėjų. Viskas kaip ir logiška. O pirkėjų buvo nemažai, mat Nakvišų girioje ne šiaip kokie barsukai ir kiškiai, bet pasakų veikėjai. Kodėl? Gal todėl, kad ir pats šios vietovės pavadinimas buvo ne mažiau keistas: ,,Stebuklingoji Užtrauktukų karalystė“. Čia galėjai sutikti ir po girią slampinėjančią Raudonkepuraitę, ir tris paršiukus, besislapstančius nuo vilko, ir Snieguolę, vėl neberandančią nykštukų trobelės. Ir dar daug visko pasakiško.
         Už Nakvišų girios, aukštai ant kampuoto kalno, stovėjo didžiulė pilis, kurios bokštai kyšojo debesų properšose.