Net visko mačiusieji gali apakti –
Jie iš savo vienatvių sukūrė naktį!
Naktį, kuri prasideda rytą:
Kuomet laikas užmiega lig vakaro kito...

Pavėlavo naktis. Parbėgo sulyta...
Kur tai matyta: pareit penktą ryto?!
(Gal vakarojo pas vienišių kitą?)

Tik tokie keistuoliai, kaip jiedu abu,
Droviai sumišo (matyt iš jų akių):
Iš pačio ryto gavę Naktį – dovanų!

Susigėdo naktis! Pati drovuolė tokia!
Pakvipus jazminais, švelni ir šilta
Paliečia skruostus jos trapi ranka –
Nedrąsi, labai pažeidžiama...

Ir keturios sienos giliai atsidūsta:
Pagaliau nakties norui du vienišiai paklūsta...

Virpėdami pirštai nuogu kūnu nuslysta...
„Pavėlavus naktis dabar Jūsų! Lai tai vyksta!“ –
(Įkaitusios aistros rašiklio plunksnos blyksnis.)

O rytas, atidavęs laiką dienai,
Lietumi permerkė jos minutę kiekvieną.
Užmiega naktis ant susipynusių drėgnų delnų –
Gal tik lig vakaro ir tik lig valandų šešių...

Vakare, surinkę išsibarsčiusiais pavėlavusios nakties minutes, du vienišiai išsiskyrė, tačiau jie savo vienatvėse jau nebebuvo vieniši...