Tebūnie vėl naktis,
suviliojus eilėmis rašyti,
Žinau, tai nėra išeitis
praeity jau tiek klydusiam...

Dabar man vis tiek,
ar skatinsi mane rašyti,
ar paliksi mintis sutaršytas,
suviliojusi savo viliotiniu...

Tu dar rytą sutiksi
šių eilučių neperskaičiusi.
Išnyksiu kaip rytmečio rūkas,
sugrąžinęs tau tavo mintis...

Nevertėjo tau jomis dalintis,
nes sąžinės balsas prabils
tada, kai tik žvilgsniu lydėsi
tą, kam dar rūpėjau labiausiai...