Nušienausiu suklupusį lauko dykynėj,
Tik senstantis remiasi kojom į žemę.
Nesirpsta žiedai, tu giją užmynęs,
Ir bičių žiedadulkės skrenda pasenusios.

Sukies, nes bijai sustoti prieš laiką,
Paims ir pakels rantytas mėnulis.
Ne tu čia vedlys, dangus tave raiko,
Kol metai ant bėgių nedalomi guli.

Gal salsvas ruduo, grūdais saujoj nešinas,
Išplaks ir paliks be kalbančios duonos.
Sau kryžių statai pabirusiais lęšiais,
Lyg tiesą klasta, jaunystė išduoda.

Nulinko žiedai akimirkų soduos,
Užmerkė akis ir laiškas iš balsių.
Žilai mėnesienaj šviesti pabodo,
Paimki mane, šventai pasimelsiu.