Tiems, kurie nesugrįžo
Tavo durys per plačios išeiti,
Ir negrįžta pro jas gelsvas spalis.
Juk neprašėm lietaus vietoj kraičio,
Tai kodėl liūtys skriaudžia bedalį?
Mano bitės neskrido pro sodus,
Bet žiedadulkėm springom apsvaigę.
Ant suolelio, vyšniom nukloto,
Sirpo brandūs randai, gal jie laiko?
Nebegrįžtam visi kaip kad vakar,
Supas vėjai draugo rankovėj.
Rodos, metai temstant apako,
Liko raišo skausmo tvirtovė.
Pro duris neišėję negrįžo,
Pasiliko ant slenksčio svajoti.
Kai dalins dvi puses senas kryžius,
Gal nemirsi, bet liksi kuprotas.
Kas išeina – sugrįžti nebijo,
Tai kodėl nieks neatveria durų?
Taip vėsu mintyse, gal palijo?
O gal laukiančiai stogas prakiuro...