Dykumų Citadelė(pasaka) - 5 skyrius
5 skyrius. Kelionė prasideda
- Kserkas ne vienas, - tarė Lofrindas Saikui prislopintu balsu. Šiuo metu jie, du naktyje besislepiantys bėgliai, palikę tolstančią liepsnelę - degančią daržovių augintojo pirkią, lėtai bet užtikrintai judėjo link kažkokios vietos, kur senukas įžvelgė išsigelbėjimą, o Saikas neįžvelgė nieko. Jokio tikslo, galinčio pabaigti šį nakties košmarą.
Atrodytų - miškas artėja, tačiau kokia prasmė lįsti į medžių tankynę? Argi tie siaubūnai, prieš kelias minutes šiurpinę jaunąjį ūkininką kruvinomis akių liepsnomis, nesugebės vytis ir pagauti sprunkančiųjų giroje? Be to, ten iškils grėsmė susidurti ir su išalkusiu grobuonimi – vilku arba, dar blogiau, meška. Kažin kas geriau – mirti nuo šaškos Rizanės kirčio ar pajusti, kaip aštrūs kapliai traiško tavo kaulus. Be to, brautis per mišką tikriausiai bus šimtąkart sunkiau. Dėl šių ir kitų priežasčių vaikinukas smarkiai abejojo patikimu medžių prieglobsčiu.
„Tačiau, “ – mąstė Saikas. – „Lofrindas jau buvo keliavęs mišku vienas. Tai kodėl negalėtų pakartoti šio žygdarbio keliaudamas kartu su manimi?“
Tokia mintis, aplink kurią lakiojo šimtai paslapčių ir spėjimų apie Lofrindą, pasirodė šiek tiek guodžianti, tad jaunuolio protas griebėsi jos, kaip skęstantis griebiasi šalia plūduriuojančio rąsto.
- Taip, tą jūs minėjote, - pasakė sunkiai alsuojantis Saikas: jau mažiausiai penkis kartus senukas, bijodamas, kad jų nepastebėtų, staiga nuspręsdavo, jog būtina ropoti žąsele arba šliaužti keturpėstiems po purviną, drėgmės prisigėrusią žemę. Kartais tokiu būdu bejudančius keliauninkus uždengdavo neaukštas medelis, kartais – kalvelė, kartais – pavieniai krūmokšniai. Tačiau dabar abu žmonės ėjo visiškai tiesūs – keistuolis tikino žinąs, jog likusiame ruože ligi girios baisieji koščėjai jų nepamatysią.
Lofrindas atsiduso.
- Jaučiu - netoliese slankioja Helgos Pjovėjos būrys, - sušnibždėjo jis. – Matyt, tikrina kaimą. Žiūri, ar netyčia nepasislėpėm kurioj nors pirkioj. Tačiau neverta drebėti - jie pakankamai toli.
- Aš nesuprantu... O kas yra Helga Pjovėja? – Saikas atsuko smalsų žvilgsnį į Lofrindą, bet žingsnio nesulėtino.
- Helga? – mąsliai pakartojo Lofrindas, iki begalybės nutęsdamas paskutinę balsę a. Paskui dešiniu pirštinėtu nykščiu pasitrynė žandą, susimąsčiusį žvilgsnį įsmeigęs į tamsius dangaus vandenis. – A... na taip, Helga! – senelis pasitrynė delnus ir nusišypsojo puse lūpų. – Tu, Saikai, be abejo, esi matęs šunį?
- Šunį? – sumišo Saikas.
- Na taip, juk esi girdėjęs apie tokį gyvūną.
- Kaime yra keletas šunų, - patvirtino vaikinas. Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo miško prie savo bendrakeleivio.
- Kiekvienas šuo, - toliau šnekėjo Lofrindas. – Turi dantis aukai plėšyti. Ir dar turi nosį tai aukai suuostyti. Mūsų atveju Kserkas yra dantys, o Helga – nosis.
- Šit kaip, - sumurmėjo Saikas.
- Kserkas – garsiausias Didžiojo pasaulio žudikas ir siaubūnas, ištroškęs kraujo. Tačiau jis turi nemažai trūkumų. Vieną iš jų galėjai pastebėti, kai tas piktadarys nusprendė deginti tavo trobą. Matai, Saikai, koščėjams būdinga savotiška aistra – šie padarai mėgsta žudyti klūpantį priešininką. Jiems tiesiog patinka kirsti paskutinį smūgį beginklei ir bejėgei būtybei. Arba, tariant kitais žodžiais, prieš užbaigdamas juodą darbą, monstras pasišaipo iš menkesnio varžovo, pakankina jį, taip bandydamas įrodyti savo visišką ir neabejotiną pranašumą.
Saikas nudelbė susimąsčiusias akis žemyn ir stebėjo, per kokias „valstybėles“ keliauja jo pėdos. Samanos, žolė, žemė. Samanos, žolė, žemė...
Akimirkai, taip bespoksant į monotonišką savo paties kojų darbą, jaunuolio mintis nuklydo kitur. „Kiek sykių, aš čia vaikščiojau? Nė nebandžiau skaičiuoti“, - ūmai dingtelėjo buvusiam ūkininkui. –„Tačiau ar prieš dieną man būtų šovęs įtarimas, jog šis kartas paskutinis? Taip, matyt, paskutinis... Koks paslaptingas, nepatirtas jausmas. Lyg eitum ir bandytum įsiminti kiekvieną smulkmeną: kiekvieną duobutę, kiekvieną akmenėlį, kiekvieną žolytę, nerūpestingai alsuojančią į savo sesės nugarą. Bet visi jie nulekia minčių labirintais ir subyra, virtę praeities dulkėmis. Nori tu to, ar ne.“
„O dabartis? Lofrindas, koščėjai... ir visa, ką jis pasakoja apie juos. Štai kas turėtų būti svarbu! Aš lekiu į Didįjį pasaulį, dėl to stengsiuos pasiruošti susitikimui su juo. Dar tiek neatskleistų paslapčių... “
- Tai mat kodėl jie pradėjo gaisrą... – pagaliau sušnabždėjo Saikas ir delnu perbraukė smakrą.
- Na, ne visai, - Lofrindas derino savo žingsnio ritmą prie lėtokos vaikino eisenos. - Gaisrą jie pradėjo visų pirma todėl, kad jiems liepė siaubūnas Kserkas. O štai jo motyvas neabejotinai buvo noras susilaukti manęs - bejėgio ir vargšo vabalo. Ėhėh! O patikėk, būčiau tūnojęs troboj - mano padėtis būtų užtikrinusi tokią išvaizdą. Taigi, vietoj to, kad įsibrauti vidun ir susitvarkyti su tavo bičiuliu Lofrindu gan greitai, Nekviestasis Budelis nusprendė pasinaudoti primityviu, daug laiko ir pastangų kainavusiu užkeikimu, kuris suteiktų tik koščėjui suprantamą nužudymo demonstratyvumą. O rezultatas...
Vyriškis prunkštelėjo ir skėstelėjo rankomis:
-... taukuota špyga Budelio panosėn. Beje, bjauriausia špyga būna ta, kurią parodai pats sau. O Kserkas tą ir padarė!
Lofrindas sukrizeno.
Saikas nustebo. Vos prieš akimirką, tupėdamas krūmuose ir žvelgdamas į liepsnos liežuvių apipintą trobą, Lofrindas visai neatrodė nusiteikęs juokauti. Ir pasakojimas apie Kserką toli gražu nebuvo toks sarkastiškas. O dabar... šneka taip, lyg visa ši istorija su koščėjais, visas išsigelbėjimas tebūtų buvęs smagus ir pavykęs pokštas.
Senis pastebėjo suglumusį vaikino žvilgsnį, todėl liovėsi juoktis ir su įprasta šypsena tarė:
- Kada nors, jaunasis Saikai, tu suprasi, jog šiame gyvenime reikia švęsti net ir menkiausias pergales. Taip, Kserkas ir jo pakalikai – siaubingi padarai, tačiau, nesuprantu, kodėl mes negalėtume pasidžiaugti šiuo nedideliu laimėjimu prieš juos?
- Jie vis dar besiveją mus... - bandė prieštarauti Saikas.
- Ir kas? Neseniai turėjau būti rimtas, todėl, kad prieš mane vaikščiojo pati mirtis, ir todėl, jog privalėjau tau atmerkti akis. Tačiau dabar nenuginčysi, jog mes išsisukom, o Kserkas, kad ir koks baisus bebūdamas, liko paprasčiausio kvailio vietoje. Ir apskritai, žinai, ką aš tau pasakysiu? – keistasis bendražygis padarė nedidelę pauzę ir, silpnai atsikrenkštęs, šnekėjo toliau. – „Mes judame lynu – kiekvienas skausmingas žingsnis primena, kad reikės žengti dar ir dar kartą. Tačiau jei žvelgsi į ateitį ir matysi vien jos rūpesčius, tavo kūnas nusilps, o siela ims trūnyti. Geriau žiūrėk į savojo kelio tikslą, nes kitaip galėsi jį pamiršti. Atsimink ir brangink kiekvieną teisingą sprendimą, nes tik taip suprasi jo svarbą ir įsitikinsi jo teisingumu. Ir galiausiai – atsikvėpk džiaugsminga šypsena, kad neuždustum...” Na, nieko neprimena?
Saikas nustėro.
- Juk tai buvo parašyta „Pasakose“!
- Teisingai, - pasakė besišypsantis Lofrindas. – Tai buvo parašyta „Pasakose“ ir tai aukso žodžiai... Tai ką manai?
- Matyt, neklystate, - išpyškino Saikas, nes tiesiog nesumąstė, ką daugiau ir besakyti.
- Ėhėh, berniuk, ar negalėtum kreipdamasis naudoti vienaskaita? Kas aš tau – bojarinas? – Lofrindas teatrališkai suraukė antakius. - O šiaip... Kiek bešnekėčiau ir bepostringaučiau, mano staigi nuotaikų kaita šiuo metų vis vien atrodys tau keistoka. Nesijaudink, esi ne pirmas ir ne paskutinis, laikantis mane keistuoliu, - žalios Lofrindas akys paslaptingai sužibo, apšviestos mėnesienos ir net naktis negalėjo paslėpti jų tikrosios spalvos. – Gyvenime patyriau nemažai džiaugsmo ir liūdesio. Per ilgus savo metus išmokau vadovautis širdies balsu – kaip kvailai beskambėtų. Tikiu, kad po kurio laiko ir tu sugebėsi. Tai nėra paprasta – sielos bei jausmų posūkiai gali būti patys netikėčiausi, apipinti daugybės abejonių ir netikrumo gijų. Ir labai sunku suprasti, kas gi tavyje verda: kur tiesa, o kur apgaulė, kur viltis, o kur dvejonė? Tačiau... tačiau norint nukeliauti svarbiausią savo gyvenimo kelionę, nebūtinai reikia eiti per kalnus, slėnius ir miškus. Dažnai ši kelionė vyksta tavyje – tavyje prasideda ir niekada nenutrūksta. Nežinau, kodėl sakau tau visa tai. Galbūt todėl, jog esu senas pamišėlis? O gal todėl, jog iš tikrųjų jaučiu, kad esi kitoks... kaip ir aš. Ir netrukus mes tuo įsitikinsime.
Senukas darsyk atsikrenkštė ir nutilo.
Saikas, labai įdėmiai klausęsis Lofrindo kalbos, staiga susimąstė, kiekgi valandų, dienų, savaičių reikės visai ką tik išsakytų žodžių prasmei suvokti.
„Ar dabar mano viduje vyksta kelionė? Ar galiu užčiuopti judėjimą? Kuo gi aš kitoks?“
Kurį laiką nebuvo girdėti nieko kito, tik silpnas lapų, žolelių ir smulkių šakelių traškėjimas po kojomis. Medžių vaizdas priekyje vis augo, vis platėjo – keliauninkai jau artėjo prie tos paslaptingos ribos, kurį šimtmečiais skyrė kaimą nuo aplinkinio pasaulio.
Saikas žiūrėjo į tankių šakų, kelmų ir samanų karaliją, negalėdamas patikėti, kad tuoj tuoj ir jis, lydėdamas šį paslaptingą žmogų, žengs ten, kur niekados nedrįso kelti kojos, pamatys tai, į ką tik svajonėse manė pažvelgsiąs. Kirs sieną tarp seno pažįstamo pasaulio aiškumo ir naujojo nežinomybės! Dabar! Kaip nerimastingai šokinėja širdis krūtinėje, kaip iš nekantrumo tirta siela, trokšdama ir kartu baimindamasi naujų pojūčių. Ech...
„Bet ar tikrai , Saikai? Ar tikrai nori ten patekti? Tvirtini, nematęs Didžiojo pasaulio. Bet juk neseniai jis atidengė savo tikrą veidą, iki šiol buvusį po paslapties šydu. Nepameni? Raudoni žiburėliai, plevėsuojantys tamsių apsiaustų skvernai, stingdantys balsai. Štai jis, Saikai – Didysis pasaulis!“
„ Nutilk!”
Senasis, abejojantis Saikas tikrai nutilo. Nors prieš sekundę jis šnekėjo kaip niekad daug, bet jo balsas darėsi vis tykesnis ir tykesnis, lyg šnekantysis būtų kritęs vis žemiau ir žemiau į kažkokią bedugnę ir supykęs aidas nesiteiktų kartoti to beprasmio murmesio. Taip, vidinė abejonė dėl gimtojo kaimo palikimo beveik užgeso – čia buvo jos paskutinis šnypštelėjimas prieš virstant siaura dūmų gyvate.
„Juk iš už miško pirmiausia pasirodė Lofrindas ir tik po jo – koščėjai,“ – mąstė jaunuolis.- „ Jeigu Didysis pasaulis būtų vien blogio šaltinis, argi jis galėtų vadintis tikraisiais senuko ir mano namai?“
Saikas šyptelėjo nuo tokių sielą raminančių minčių.
„Namučiai namai! Kaži kada jus išvysiu?“
- Nuostabu, kaip dažnai pokalbiai pabėga per devynias jūras nuo savo pradinės temos, - netikėtai vėl prakalbo Lofrindas. – Žadėjau tau papasakoti apie Helgą... bet, rodos, taip nieko ir nepasakiau. Taigi, kaip minėjau, koščėjai turi aistrą klūpančių aukų pjovimui. Tamsią Kserko dvasią šis maniakiškas potraukis tiesiog degte degina, todėl bejėgė auka dažnai tampa paties Kserko silpnybe. O štai Helga... ji kitokia. Ji suktesnė, šaltesnė, gudresnė. Ji stengsis išvengti nereikalingų judesių, kurie galėtų atitolinti tikslo pasiekimą, tačiau visada bus pasirengusi sukurti dešimtis spąstų taikiniui įvilioti. Helga moka paslėpti savo aistrą po šaltumo ūku geriau už bet kokį koščėjų.
- Du tų pabaisų būriai? Vadinasi, net du? – Saikas trynėsi rankas, nenuleisdamas žvilgsnio nuo miško - šis sveikino, o gal grasino ateiviams nesuskaičiuojama galybe medžių, kurie savo susipynusiomis šakomis tartum glostė, guodė vienas kitą. Blankūs jų kontūrai, susiraizgę į vientisą netvarkingą voratinklį, artėjant atskleisdavo vis naujų detalių - iš didesnio atstumo nematomų šio painaus vitražo linijų.
- Taip, - tarė Lofrindas. – Esu tikras, kad Helga išskaidė savo būrį taip, kad kiekvienas jos koščėjus šnipinėtų jam skirtą teritorija, bet ,esant reikalui, juos galima būtų mikliai sujungti į buvusią visumą. Pažįstu jos taktiką gal net geriau už Kserko pasipūtimą... Et, nesijaudink! Giria jau čia pat! Jeigu ją pasiekus mūsų dar nebus susekę, vadinasi, reikalai juda pirmyn.
Jis patapšnojo jaunuoliui per petį.
„O Dangau, kiek medžių!“
Saikas nurijo seiles ir pajuto, kaip protas ima karštligiškai hiperbolizuoti miško nepraeinamumą.
***
- Lofrindai?
- Taip?
- Tu minėjai, kad toji...eee... Helga tikriausiai ieško mūsų kitose trobelėse.
- Aha.
- Aš pagalvojau, ar ji... na, ar ji nežudys miegančių?
- Hm, nemanau. Helgai toks žingsnis nenaudingas, kadangi kaštuoja nemažai laiko, ir, be to, yra beprasmis. Ji veikiau tyliai tikrins namus, nežadindama gyventojų. Nemanau, jog ji... Ne, tikrai ne.