Juoda naktis užkloja,
Saugo paslaptį dienos.
Pabunda ryto saulė –
Kas saugos paslaptį nykios nakties?
Gal gervė – žydrų svajonių paukštė,
Atskridus iš nakties sapnų
Baltais sparnais uždengs
Slogias mintis naktų?

                     Bet ne – nereikia!
                     Netemdykim jos laimės –
                     Skrisk pasitikti savo meilės...

Jau skamba gaidos meilės šokio.
Štai pažiūrėkim, jos susitiko –
Kaip išdidžiai iškėlę galvas sukas,
Susipina, lyg susikimba ištiesti sparnai
Ir susilieja mažos širdys...

O, gervės – skaisčiausios meilės paukštės –
Pakilkit lig žvaigždžių – erdvė priklauso jums.
Tik vieną mažą plunksną baltų sparnų
Numeskit žemėn, kad uždažyti
                      bemieges paslaptis naktų.