Iš miesto į Majos namus Artiomas atvažiavo temstant. Jaukus kotedžas su keliolika erdvių kambarių brangiame miesto rajone. Peizažas aplinkui – nors paveikslus tapyk. Vaizdinga įlanka, puikus paplūdimys, dangų remiančios sekvojų kolonos, sunku net patikėti, jog tai daugiamilijoninio Melvilio dalis. Įvažiavo į kiemą, išlipo iš mašinos, pakštelėjo į skruostą pasitikti išėjusiai draugužei ir dingo abu viduje. O ten – didžiausia betvarkė. Išvažiuodamas ryte į miestą paliko pinigų, tad visą dieną Maja prasėdėjo prie telefono, apsikrovusi katalogais, užsakinėdama viską, ko tik reikia namams. Iki vakaro pastatas buvo griozdyte užgriozdytas baldais, namų rakandais, truputį padoriau atrodė tik svetainė ir miegamasis. Kituose kambariuose Maja nutarė šį tą pakeisti, paremontuoti – nepatiko apdaila.

Atsivedė Artiomą į svetainę, nutrenkė nuo fotelio ant grindų kažkokių skudurų krūvą, svetingai mostelėjo ranka:

- Sėskis, aš tuoj. Palįsiu po dušu, paskui kavos išvirsiu, ko nors užkrimsti paieškosiu. – atsiprašė ir dingo Artiomui kol kas dar nepažįstamame kambarių ir koridorių labirinte. Kažkur tolumoje bilsterėjo durys, sušniokštė vanduo. Po antro bilsterėjimo sušlepsėjo basos kojos, sutarškėjo indai. Dar po kiek laiko iki svetainės atsklido verdamos kavos aromatas.

Jauku.

Artiomas nei iš šio nei iš to pasijuto, tarsi ne svečias čia būtų, šiame Majai padovanotame namuke, bet šeimos galva, sugrįžęs po darbo namo. Visą dieną lauktas ir pasiilgtas.

Visiškai naujas, dar nepažįstamas jausmas. Bet pasiutiškai malonus.

Keista: visur, kur beįsikurtų – ar viešbutyje, ar skurdžioje Stepės fermerio grytelėje, Maja mokėjo sukurti be galo jaukią namų atmosferą. Nors, geriau pagalvojus, tai ji nė nekūrė nieko. Koks ten kūrimas, jeigu namai panašūs į baldų sandėlį – viskas suversta, užgriozdyta, išmėtyta… Pati Maja aplink save ramybę ir jaukumą skleidžia – štai kur šuo pakastas.

- Štai ir aš. – pagaliau įžengė į svetainę, nešina dideliu padėklu. Ant padėklo puikavosi kavinukas, puodeliai, dvi pintos kraitelės, viena su saldumynais, kita su alveronietiškais vaisiais. Juos pamatęs ir prisiminęs apleistą biznį, kontrabandininkas nostalgiškai atsiduso. Dabar, pačiame nelegalų gaudynių įkarštyje, tie nerūpestingi laikai, kai jiedu su Niku vežiojo į Diomedą vaisių prikimštus konteinerius, atrodė tokie pat tolimi, tarsi metai, praleisti mokykloje.

- Tu vaišinkis, nesikuklink. – rūpinosi Maja. – Gal nori stipriau užkrimsti? Tuojau kepsnys bus gatavas.

- Nesivargink. – Artiomas visai nenorėjo, kad ji vėl pradingtų virtuvėje.

- Ką gersim? Šiandien nupirkau vyno, viskio, degtinės ir konjako.

- Pakaks vyno.

- Paragauk pyragaičių. Pati kepiau, kol darbininkai surinkinėjo svetainės baldus. Valgomi?

- Mhmmm… Skanu.

- Kiek tau cukraus į kavą dėti – vieną ar du šaukštelius?

Artiomas padėjo prakąstą pyragaitį atgal ant stalo ir piktai pakėlė į ją akis.

- Sėskis!

Maja juokdamasi atsisėdo. Ištuštino po vyno taurę, vėl ėmėsi kavos ir saldumynų. Paistė abu visokius niekus, kokie paprastai paistomi, kai širdį sprogdinte sprogdina susitvenkę jausmai, kai baisiai norisi juos išlieti, bet nežinia nuo ko pradėti, o kalbėti vis tiek kažką reikia, kad neįsiviešpatautų nejauki tyla.

Iš pradžių sėdėjo skirtinguose foteliuose, vienas priešais kitą, paskui persėdo ant sofos – patogiau. Artiomas – viename gale, Maja – kitame, atskirti šiandien nupirktų, išpakuotų, apžiūrėtų, bet dar nepakabintų užuolaidų gumulo. Šnekučiavosi, malė liežuviais, valgė, gėrė ir kažkaip nė nepajuto, kaip tos užuolaidos atsidūrė ne tarp jų, bet po jais. Netyčia susilietė rankomis, siekdami to paties pyragaičio, krūptelėjo, tarsi ten būtų elektros baterija įkepta vietoj įdaro, atsitraukė vienas nuo kito, bet neilgam.

Už lango jau temo. Kambarį apšvietė įlankoje skęstantis Alverono šviesulys Heilis ir žvakės, įbestos tarp taurių ir kraitelių. Maždaug taip abu ir įsivaizdavo aplinką, kurioje kada nors įvyks kažkas labai svarbaus abiems – įsivaizdavo turbūt nuo pat susipažinimo Stepėje.

Dzingt!

Artiomas krūptelėjo nuo netikėto skambučio, o nuo bučinio apkvaitusi Maja staiga suspurdėjo jo glėbyje.

- Oi! Visai pamiršau! Palauk, aš tuoj… Reikia orkaitę išjungti, kepsnys sudegs… - ištrūko ir dingo virtuvėje.

Artiomas keikdamasis įjungė televizorių. Reikėjo kažkaip praleisti laiką, kol Maja sugrįš, susitvarkiusi su tuo velnio kepsniu.

Geriau būtų nejungęs.

Pataikė įsijungti klasikinės muzikos koncertą. Deja, jis greitai baigėsi, jau rodė titrus, o po reklamos sekė gangsterinis filmas: gaudynės, šaudymas, sprogimai, krūvos lavonų, sunkiai suprantamas reginys užsieniečiui, kilusiam iš Maitrėjos kultūros šalies. Įpusėjus filmui, Artiomas vis dar nesusigaudė, kuris iš dviejų pagrindinių herojų yra gerasis, o kuris – blogasis, mat abu vienodai pasibaisėtinais kiekiais šienavo Melvilio gatvėse ir kaltus, ir niekuo dėtus žmogelius, pagaliau, ir pats siužetas buvo nelabai įkandamas užsieniečiui – dėl ko jie čia, tiesą sakant, šaudosi, vardan ko tokios aukos? Visos šešios liūdnai pagarsėjusio monarcho Gaudrio eskadros per penkerius siautėjimo Saulės sistemoje metus neišgalabijo tiek žmonių, kiek jų išskerdė šiedu “herojai”. Be to, vienas tų herojų buvo moteris – tai vėlgi nesiderino su užsieniečio požiūriu į moters vietą gyvenime ir jos elgesio normas. Tiesa, ne per seniausiai kažkoks pažįstamas alveronietis paaiškino Artiomui, kuris čia galas. Kitados Vakaruose buvo kovojama už juodaodžių lygiateisiškumą, todėl filmuose staiga atsirado juodaodžiai herojai – taip vadinami “privalomi negrai”, būtinai teigiami, kad žiūrovas neduok Dieve, nepamanytų, jog režisierius yra rasistas. Paskui atsirado “privalomi homoseksualistai”, o kai užėjo feminizmo banga – ekranai prisipildė “privalomų moterų”. Alverono civilizacija vystosi, o jei tiksliau – degraduoja, pagal tą pačią schemą.

Kitas kanalas rodė siaubo filmą apie žmogėdras. Artiomas dar sykį spustelėjo mygtuką: dar vienas siaubo filmas, apie kažkokius vampyrus, gyvenančius Girioje, tik vampyrai čia buvo piešti. Nusistebėjęs liguista animacinio filmuko kūrėjų fantazija ir keistoku jų požiūriu į tai, ką derėtų rodyti vaikams, jis vėl perjungė kanalą.

Pokalbių laida. Vedėjas kalbina dvi moteris, netveriančias savo kailyje iš džiaugsmo, mat pagaliau gavo leidimą įsidukrinti kūdikį. Tačiau po poros minučių Artiomas staiga susigaudė, jog abi moterys yra lesbietės. Pasibjaurėjęs nusiviepė ir perjungė kanalą.

Publicistinė laida. Žurnalistas kalbasi su liguistos išvaizdos jaunuoliu, nuolatiniu psichoterapeutų klientu, padavusiu į teismą homoseksualistų porą, kuri prieš 20 metų jį – visai dar kūdikį – įsisūnijo ir taip nuauklėjo, jog dabar žmogelis neberanda sau vietos pasaulyje. Pasiklausęs iki tos vietos, kai jaunuolis sugniaužė kumščius ir sušvogždė tiesiai į kamerą: “aš dabar tiems piderams kiaušus nuraučiau…” Artiomas vėl paspaudė pultelio mygtuką.

Vėl pokalbių laida. Studijoje sėdi policijos saugomas, antrankiais surakintas žmogėdra iš Vusterio, kuris išgarsėjo visoje Pakrantėje, papjovęs žmoną, du vaikus ir uošvę. Lavonus sukapojo gabalais ir labai skaniai suvartojo. Virė, kepė, troškino – atsargų pakako trims mėnesiams. Labiausiai patiko virtos krūtys, tik spenelius nupjaustė ir šuniui numetė – neskanūs…

Pakrantės žiniasklaida teršė aplinką pasiučiau už atsilikusią, archaišką vietinę pramonę. Fabrikai pumpuoja žmonėms pro orlaides cheminius teršalus, nuodija kūnus, o žiniasklaida vaišina bendrapiliečius klampiausiu dumblu, iškuoptu iš paties visuomenės dugno, siundo ant žmonių tamsiausius gaivalus. Pro langus smelkiasi dvokiantis, plaučius ardantis fabrikų ir automobilių smogas, o iš televizorių ekranų į svetaines verčiasi juodžiausios energetikos tumulai. Šimtas juodosios magijos magistrų neįstengtų šitaip suniokoti alveroniečių dvasios ir psichikos, kaip ją kasdien, ištisą parą, ištisus metus ir dešimtmečius metodiškai ardo, graužia, griauna masmedia.

Susierzinęs Artiomas jau ketino išjungti televizorių, bet prieš tai dar užmetė akį į ištisą parą žinias transliuojantį kanalą.

- …žvėrys, kaip matote, panašūs į monstrus iš fantastinio filmo. – kalbėjo moteriškas balsas, komentuodamas ekrane rodomą siužetą. – Baisiausia yra tai, jog stebime ne ištrauką iš naujo filmo, ne naują talentingų specefektų kūrėjų išmonę, bet dokumentinius kadrus, kuriuos šįryt virš Girios nufilmavo savigynos pajėgų leitenantas Kimas Jangas. Šie sutvėrimai realūs. Jie protingi ir labai agresyvūs. Susitelkę į nedidelius spiečius, skrenda iš Girios gilumos į Stepę, viską pakeliui degindami ir griaudami…

Artiomas kaip išsižiojo, pamatęs ekrane tuos padarus, taip ir užsičiaupti pamiršo.

Invazija?

Užribio baidyklės išlaipino desantą Girioje?

- … kariškiai mus painformavo, jog iki šio momento savigynos pajėgos sunaikino daugiau kaip šimtą sutvėrimų. Deja, mūšiuose žuvo dešimt pilotų, o iš Girios lekia vis nauji ir nauji spiečiai ir niekas negali pasakyti, kas tai per padarai ir iš kur jų tiek imasi…

- Kas čia? – apstulbo Maja, sugrįžusi iš virtuvės ir supratusi reportažo esmę.

Artiomas papurtė galvą.

- Supratimo neturiu.

Maja staiga išblyško.

- Užribio monstrai?! Užpuolė mūsų planetą?! O Viešpatie!

- Nežinau, Maja. Eikš, prisėsk.

Ekrane pasirodė pati laidos vedėja.

- Dabar kalbės Aukštutinio Staro gubernijos įgulos vadas generolas Rumiancevas. Kalba transliuojama iš Fort Nikolajevo 2-osios KOP bazės. Prašau generole, mes jau eteryje.

Įgulos vadas stovėjo priešais kamerą taip, kad fone matytusi bazės pakilimo aikštelės. Kairėje stūkso angarų eilė, iš ten į pakilimo takus staugdami rieda reaktyviniai naikintuvai. Iš aikštelių vienas po kito startuoja sraigtasparniai ir vimanai. Triukšmas neišpasakytas, generolas šaukte šaukė į mikrofoną.

- Ponios ir ponai! – bliovė, net užkimęs. – Sutvėrimams pasisekė prasiveržti pro Girią juosiantį blokados žiedą. Jie jau spėjo nusiaubti beveik penkias dešimtis dvarų ir fortų. Antpuolis buvo visiškai netikėtas – juk iki šiol Girioje tokių tvarinių niekas neregėjo, todėl pilotai, pratę kautis su troliais ir naikinti antžeminius taikinius, neapmokyti kovoti ore su lygiaverčiu ir netgi pranašesniu priešininku, sutriko, neatsilaikė, išsilakstė arba žuvo. Nepaisant tokios liūdnos pradžios, panikuoti nėra pagrindo. Kaip matote, šioje ir visose kitose gubernijos bazėse paskelbtas kovinis aliarmas, į mūšių vietas metami stambūs pastiprinimai. Situacija kontroliuojama…

Artiomas perbėgo pirštais nuotolinio valdymo pultelio klavišais. Kiti kanalai apie mūšius šiaurėje nieko nekalbėjo. Ties vienu kanalu stabtelėjo – rodė malūnsparnių eskadrilę, atakuojančią Girią, tačiau netrukus paaiškėjo, jog tai tik eilinis serialas apie žmonių ir trolių karą. Artiomas vėl įjungė žinias ištisą parą transliuojantį kanalą.

Tai, kas ten buvo rodoma, priminė tiesioginį reportažą iš kariaujančios šalies pafrontės miesto. Kariškiai vienas per kitą ramina žmones, ragina nepanikuoti, bet velnią tu nepanikuosi, kai Giria nuo Fort Nikolajevo nutolusi vos per 200 kilometrų. Milijoninis Stepių didmiestis sujudo, subruzdo lyg sukiršintas skruzdėlynas, žmonės visiškai pasimetė, kai kuriuose rajonuose prasidėjo plėšimai, kitur – riaušininkų susirėmimai su armija ir policija. Žinių laidos pabaigoje buvo perduotas gubernatoriaus kreipimasis į Stepėje gyvenančius fermerius, kad šie tučtuojau informuotų valdžią apie savo dvarų ir gyvenviečių apylinkėse pastebėtus padarus, jų skaičių ir judėjimo kryptis.

- Negaliu patikėti savo akimis… - purtė galvą Maja. – Vis dėlto TAI įvyko. Jie mus užpuolė! Tai karas, Artiomai!

Niūriai tylintis Artiomas pagalvojo apie namus. Jeigu Užribio bestijos atlindo į Alveroną, vadinasi, planetą saugojusi Pauerso eskadra jau sudirbta. O jeigu sudirbo Pauersą, tai lygiai taip pat sėkmingai sumals ir Heilio eskadrą. Imperatorius Gupta – ne Gaudrys. Jis negali leisti sau prabangos išlaikyti ištisas šešias eskadras.

Ekrane pasirodė Aukštutinio Staro gubernijos civilinės gynybos štabo viršininkas pulkininkas Savickis – žilsterėjęs, ryžtingo veido karininkas. Stovėjo didelėje salėje, tarp gausybės eilėmis išrikiuotų stalų, prie kurių sėdėjo ir į monitorius spoksojo ar telefonais šnekėjo karininkai ir civiliai. Patalpa ir joje tvyranti karštligiško darbo atmosfera labai priminė biržos operacijų salę pačiame prekybos įkarštyje.

- Tučtuojau ištuštinkit gatves! – baubė įpykęs pulkininkas. – Jos reikalingos kariškių ir medikų transportui! Kur jus visus perkūnas neša, įdomu būtų sužinoti?! Gal į Stepę sprunkat? Tuomet laimingo kelio ir amžiną jums atilsį, idiotai! O jeigu sugalvojote grūstis į aerouostus – pavėlavot, gudručiai, jie jau uždaryti. Taip kad drožkit namo, statykit savo kledarus į garažus ar kiemus – kur norit, nors ant stogų, bet kad gatvės po valandos būtų tuščios, kitaip įsakysiu pravalyti jas buldozeriais, aišku?.. Dar kartą kartoju: saugiausia vieta šiuo metu yra jūsų pačių namai. Gatvėje tapsite puikiausiais taikiniais ore virš miesto skrendantiems padarams, jeigu jiems, vis dėlto, pasiseks prasiveržti. Iš viršaus jie jus kaip viščiukus išpyškins. Pasilikite namuose ir sekite TV ir radijo pranešimus, jeigu jums bent lašelį rūpi nuosavų subinių saugumas!

- Atrodo, juos ten nejuokais bėda prispaudė, jei šitas Savickis šitaip karščiuojasi. – siurbtelėjo vyno Artiomas.

Maja apmaudžiai pašnairavo į jį. Ten, šiaurėje, žmonės žūsta, o šitas sėdi su vyno taure rankoje ir šalčiausiai komentuoja įvykius, tarsi sporto rungtynes žiūrėdamas.

- Miesto meras prieš valandą įvedė apgulties stovį! – griaudėjo toliau pulkininkas. – Nuo devintos vakaro iki šeštos ryto galioja komendanto valanda. Pažeidėjai bus sulaikomi ir izoliuojami surinkimo punktuose. Riaušininkai, marodieriai ir šiaip mėgėjai pasiautėti be jokių ceremonijų bus šaudomi nusikaltimo vietoje, kaip jau atsitiko Šiauriniame gete, kur minia driskių pabandė kelti netvarką. Pamirškit, mielieji mano, teismus, advokatus, orderius ir kitą mėšlą – niekas su jumis nesiterlios. Jums visiems dar mokykloje įkalė į galvas taisykles, kaip elgtis karo atveju. Malonėkite jų laikytis!

- Karo atveju… - lyg aidas atkartojo Maja.

Artiomas užsidarė tualete, skubiai susisiekė su ryšininku Maksu. Reikia pagaliau išsiaiškinti, kas vyksta Alverone, reikia sužinoti, ar nepuola baidyklės gimtojo Diomedo.

- Ir dar. – kalbėjo toliau pulkininkas. – Po to, kai dingsiu iš ekrano, visi miesto TV kanalai parodys rajoninių civilinės gynybos štabų adresus bei telefono numerius. Skelbsime juos kas valandą, per visas radijo ir TV stotis. Pasirinkite artimiausią jums štabą. Kilus reikalui, skambinkite, atsiųsim pagalbą. Tie, kurie neturi telefonų, kreipkitės į tuos pačius štabus – išdalinsim. Neišjunkit televizorių ir radioimtuvų. Sekite pranešimus.

Artiomas paniuręs grįžo į svetainę, sunkiai sudribo ant sofos šalia Majos, apsikabino ją. Ekrano apačioje slinko žadėtieji adresai. Viršuje bėgo kita pranešimų eilutė: komendanto potvarkis dėl privačių transporto firmų parkų rekvizavimo gynybos ir evakuacijos reikmėms. Valdžia paėmė savo žinion visą važiuojančią ir skraidančią techniką. Į ligonines kviečiami donorai. Į komendatūrą – savanoriai… Paskelbė evakuacinių lėktuvų išskridimo tvarkaraštį – iš miesto bus skubiai išvežami vaikai, moterys, seneliai…

Planingai, punktas po punkto, buvo vykdomos senių seniausiai sudarytos, daugybę metų seifuose dulkėjusios instrukcijos, ką daryti karo atveju. Alveronas – Tolimojo kosmoso valstybė. Čia pat Užribis. O svarbiausia – tai labai menka valstybėlė, labai skanus kąsnelis grobikams. Čia ne Saulės sistema su septyniomis supervalstybėmis. Alveronas pasiruošęs viskam.

Artiomas užbaigė vyną. Ilgesingai nužvelgė prie televizoriaus lipte prilipusią, naujausius pranešimus gaudančią Mają. Besiglamonėjant išsidraikę drabužiai, matosi viskas… Virtuvėje nė nesitvarkė, juk turėjo tuojau sugrįžti atgal, o tada… Ech, nesiseka man šituose reikaluose. Turbūt už praeito gyvenimo nuodėmes kenčiu, gal koks moterų skriaudikas, prievartautojas buvau… Visą šį gyvenimą nieko daugiau neveikiu, kaip tik traukiu jas iš visokiausių bėdų, o kai pabandau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, būtinai kokia nors velniava turi užgriūti…

- Ne kokie reikaliukai. – burbtelėjo apniukęs. – Jeigu tos bestijos įstengs persiristi Ketčerio kalnagūbrį ir įsisiautės Melvilio pusiasalyje, kur gyvena 50 milijonų žmonių, tai sugrįžęs namo, į Diomedą, galėsiu visiems pasigirti, jog savo akimis regėjau pasaulio pabaigą. Pažįstami rašytojai ir režisieriai sprogs iš pavydo.

- Artiomai! – Maja taip pasipiktino, jog net žodžių nerado jo cinizmui apibūdinti. – Ten žmonės miršta, o tu… tu…

- O ką aš galiu padaryti?

- Nežinau. – burbtelėjo Maja. – Bet juk tai karas, mus užpuolė Užribio baidyklės, o tu…

Artiomas papurtė galvą.

- Joks čia ne karas, vaikuti. Į Alveroną neprasmuko nė vienas kosminis padaras.

- Iš kur tu žinai?

Artiomas parodė jai savo komunikatorių.

- Žinau, jeigu sakau.

- Bet, Artiomai! – užprotestavo Maja. – Tu gi ne aklas – žiūri tą pačią žinių laidą kaip ir aš!

- Tai blogiau negu karas su Užribiu. Šimtąsyk blogiau. O tie padarai… Hm… - jis liūdnai palingavo galvą. – Rodos, žinau, kas tai per šlykštynės ir iš kur jos atlindo.