Lyja. Trečia diena nepaliaujamai lyja. Pro atdarą langą skverbiasi gaivus oras, o krentančių lašų muzika jau baigia mane užburti. Apie nieką kitą negaliu galvoti, tik apie Jį. Kai paskutinį kartą jo lūpos ištarė „aš tave myliu“, o aš abejingai žiūrėjau į Jį, vaizduodama nepasiekiamą, taip pat lijo... tai buvo švelnus pavasarinis lietus su saule, kai atsigauna ne tik žolė, bet ir siela. Nebegaliu ilgiau sėdėti fotelyje tokia susigūžusi ir iš viršaus abejingai žvelgti į praeivius... Tiesiog suvokiau, kad jei toliau sėdėsiu čia, tapsiu abejinga Jam. Todėl išeinu. Be skėčio, be lietpalčio, basa. Netrukus kūnas sušalo, plaukai virto permirkusiomis virvelėmis, o kojos sužvarbo. Bet visa tai nesvarbu – svarbiausia tai, kas yra širdyje. O širdyje yra tuštuma. Nors jau gerokai lengviau... ašaros susiliejo su lietum, o žodžiai „meile mano, aš nepamiršiu tavęs niekuomet! Niekuomet...“  
Skubėjau iš pradžių be tikslo jau temstančiomis gatvėmis, ieškodama kažko, kas išgydys mano sielą. Mačiau žmones, sėdinčius prie vakarienės stalo ir šiltai bendraujančius, kvatojančius, ir ašaros jų tik iš juoko... Kodėl aš viena? Tavęs nėra šalia, tačiau aš vis dar gyvenu tavimi, jaučiu šalia... Nubundu mintyse regėdama tave, užmiegu tik ištarus tau labanakt.
Jau visai sutemo... ir nustojo lyti. Suvokiau, kokia sušalusi esu, ir pagaliau pasijutau pakankamai stipri, kad aplankyčiau Jį... Bet ne dabar...
Kitą rytą pro pilkus liūdnus debesis karts nuo karto pasirodydavo dangaus mėlynė. Priešais veidrodį stovėjau ilgiau nei įprastai. Nors jau esu pakankamai stipri, tačiau vis dar sunku... juk ši žaizda neužgis niekuomet.
Štai ir atėjau... Jau nebepamenu, kokiomis gatvėmis ėjau, ir nežinau, kiek laiko užtrukau. Jaučiausi nejaukiai... Praėjo jau tiek daug laiko, bet galiausiai aš atėjau pas Jį.
Suklupau ir pravirkau... Pasakiau tai, ko niekada Jam nesakiau, nors tiek kartų norėjau: „Myliu tave, gyvenu tik dėl tavęs... Ilgiuosi tavęs!” Tuomet nusišluosčiau ašaras, pakėliau akis į dangų ir mintyse prižadėjau sugrįžti dažniau. Ir kad ir kaip buvo keista, rankos pradėjo pirmą kartą tvarkyti apleistą  Jo kapą...