Išstovėsiu duobę,
laukdama lemties.
Niekas neklaus,
nereikės aiškinti.
Ant išsaususios
medžio žievės
ropos kirmėliukas
it Nigerijos gyvatė.
Ištylėsiu naktinio
džiazo protrūkius,
improvizuotus pakilimus,
aklus nuosmukius.
Pirštų galiukais
tipens utėlė
bėdžio švarku.
Įsprausiu pinigėlį.
Rytoj ir vėl pirmadienis
be pavardės,
be adreso,
su džiazu, kate
ir vakaru...