Aš raitas, kai temsta, kai švinta – atkutęs,
Vis raudą vaitoju prie kvepiančios liepos.
Atmink, kai nusagstėm alėją akutėm,
Ruduo sušlamėjo iš tolimo miego.

Buvau ir esu senas laumžirgio sparnas,
Per naktį pabiręs vis glostau mėnulį.
Vėlu, taip vėlu, vėjas kortas išbarstė,
Dabar vėl kalti, mes likimą sukūlėm.

Liko skrynios, rakintos linguojančių topolių,
Memuarų lentelės, išblukę paveikslai.
Su naktim tyloje brinksta grūdas iš sopulio –
Toks ligotas svaigstu, gal mirtis mus išteisins?

Aš su vėjais sukuos tavo žodžių pakalnėj,
O gal paukštį palesinęs rymau prieš liepą?
Nepašaukčiau tavęs, net jei glostyčiau šalną –
Tu keities dar dažniau, vos tik vėjas paliečia.