Lorna Smit atsipeikėjo vienvietėje palatoje. Paralizatorius atjungia žmogų dviem-trims valandoms, priklausomai nuo nervų sistemos atsparumo. Paskui dar kokią valandą jaučiamas silpnumas, sutrikusi judesių koordinacija. Amazonė šiaip ne taip pasuko svaigstančią galvą dešinėn, žvilgterėjo į palatos duris. Ir durys, ir siena – stiklinės. Koridoriumi zuja gydytojai, medseserys, sanitarai, slankioja ligoniai. Ką gi, puiku. Kol kas saugi. Netrukus reikės pasišaukti medseserį ir paprašyti, jog ši informuotų apie įvykį ambasadą. Iš ten atsiųs apsaugą.

Tokio siaubo, kokį Lorna patyrė “Rojaus sodų” restorano tualete, ji gyvenime nebuvo patyrusi. Nereikėjo nė paralizatoriaus – ir be jo visa sumedėjo, sustingo, suvokusi, jog tualete ją užklupo Budrusis, supratusi, jog jis žino beveik viską apie “Olos” avantiūrą, ir kad ji dabar atsidūrė visiškoje šio galvažudžių ordino agento valdžioje. Mirtis atrodė neišvengiama, o amazonei, kaip visiems materialistams, nieko neišmanantiems apie gyvenimą Anapus, mirtis buvo pats baisiausias dalykas iš visų, kokie tik gali nutikti žmogui.

Netrukus amazonė sulaukė lankytojo. Išgirdusi trinktelint durimis, atsimerkė, atsisuko ir pamatė palaton įžengusį dar gana jaunai atrodantį vyriškį. Brangūs, solidūs apdarai, nepriekaištinga laikysena – tikras džentelmenas. Turbūt kas nors iš ligoninės vadovybės.

- Laba diena, mis. – bičiuliškai pasisveikino, įmerkęs į vazą ant spintutės baisiai brangią alveronietišką rožę. – Matau, jaučiatės visai neblogai.

- Ačiū, sere, man jau tikrai geriau.

- Gal galiu prisėsti?

- Žinoma, sere.

- Noriu su jumis šį bei tą aptarti.

- Neturiu nieko prieš. – linkterėjo amazonė, sumojusi, jog kalba tikriausiai eis apie pinigus: kaip, kokiu būdu, kokia forma bus apmokėta gydymo sąskaita. Į kliniką ją atvežė be dokumentų – visi daiktai liko restorano salėje, prie staliuko, ir daktarams tikriausiai dabar tik viena galvoje – kaip neprarasti tų kelių tūkstančių kronų, priklausančių jiems už paralizatoriumi nutrenktos moteriškės gaivinimą.

- Sąskaitą apmokės Penteselėjos ambasada, sere. Galit tiesiog dabar susisiekti su ja. Tuo pačiu pranešite, jog man nutiko nelaimė. Mano vardas – Lorna Smit. Ambasadoje iškart supras, apie ką eina kalba.

- Nė kiek tuo neabejoju. – atsakė lankytojas. – Tik, atrodo, jūs mane su kažkuo painiojate. Tikriausiai su ligoninės buhalteriu.

- Tai jūs ne gydytojas?

- Apsaugok Viešpatie! Man – Maitrėjos kultūros atstovui, Alverono medikai labiau primena nuodytojus ir skerdikus… Pastarieji, jei neklystu, čionai vadinami chirurgais. O kai dėl nuodytojų, tai vienas jų visai neseniai, kai man suskaudo galvą, pabėrė į delną saują tablečių – išgerk, praeis… Hm… Laimė, užteko proto jų nenaudoti. Vėliau ambasadoje ištyrė, įdomumo dėlei, jų cheminę sudėtį – visiems plaukai piestu pasistojo. Pusė Mendelejevo lentelės į tą tabletę supresuota, o man visa tai reikėjo praryti, įsivaizduojate? O ambasados gydytojas tiesiog spustelėjo kakle reikalingą tašką ir galvos skausmą kaip ranka nuėmė…

- Kas jūs? – nesuprato amazonė.

- Ach taip, atleiskit! – susigriebė dabita ir kaltai, atsiprašančiai nusišypsojo. – Tadas Gelgaudas, gal girdėjot tokį? Tarpjūrio pasiuntinys ypatingiems pavedimams, taigi, jūsų kolega.

Amazonė spoksojo į jį nieko nesusigaudydama.

- Aš norėjau pasikalbėti apie įvykius Marse, Žemėje, taip pat ir Alverone, jei konkrečiau – Girioje. – paaiškino Gelgaudas.

O Dieve! Vėl! – suaimanavo mintyse Lorna Smit. – Kas šiandien per diena tokia? Iš pradžių Ordino galvažudys, dabar – šitas frantas…

- Prašau išeiti!

Gelgaudas papurtė galvą.

- Juk aš dar neišdėsčiau savo reikalo.

- Nieko nežinau apie jokias Girias ir žinoti nenoriu! Prašau išeiti!

- Nieko baisaus, svarbu, kad aš žinau. O man bekalbant, prisiminsit ir jūs.

Amazonė nutilo. Supratusi, kad be sanitarų ar ligoninės policininkų pagalbos nepageidaujamu svečiu neatsikratys, tačiau nenorėdama kelti triukšmo, bent jau kol kas, ji demonstratyviai apsivertė ant kito šono, atsuko Gelgaudui nugarą.

- Hm… Taigi… - mykė Gelgaudas. – Jums, tikriausiai, įdomu, iš kur aš, tolimos šalies diplomatas, gavau tokių slaptų žinių? Viskas labai paprasta, mis. Budriųjų Ordinas, kaip žinia, visur turi savo šnipų. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, jog tų šnipų esama pačiose aukščiausiose jūsų ir mūsų valstybių valdžios sferose. Tačiau, iš kitos pusės, mums juk irgi niekas nedraudžia turėti savo šnipų aukščiausiose Ordino sferose, tiesa? Jie uostinėja mus, mes – juos, taip ir gyvename.

Amazonė tylėjo.

- Tai štai. – ramiausiai porino toliau Gelgaudas, apžiūrinėdamas ilgus aristokratiškus savo pirštus ir
grožėdamasis ką tik padarytu manikiūru. – Tiesą sakant, mes nesikišame į Ordino reikalus, o jie nelenda į mūsiškius, tačiau šįkart mūsų ir jų interesai susipynė, mat į Ordino ir nelegalų žaidimą įsipainiojo ar, tiksliau, buvo per prievartą įpainiota moteris, labai artima mano valdovo šeimai. O mano valdovas pakęsti negali, kai kas nors kėsinasi į jo artimuosius. Valdovas paliepė išsiaiškinti, kas vyksta. Žvalgyba pradėjo šniukštinėti ir štai – sušniukštinėjo, ko visai nesitikėjo. Kokia įdomi istorija! Skaičiau ataskaitas nenustygdamas savame kailyje iš smalsumo ir nekantrumo, tarsi grauždamas įdomų detektyvą: o kas toliau? ką dar iškrės Devisas? kaip reaguos Ordinas? kaip sekasi inkvizitoriui Bleikui?

Amazonė tylėjo.

- Aš nepasakosiu visos istorijos nuo A iki Z, juk jūs ir be manęs viską žinote. – tęsė Gelgaudas. – Tikrai nepaprasta istorija. – pakraipė galvą. – Juk mums rūpėjo tik viena: sužinoti, kas ir kodėl prikibo prie Simonos Houp. Manėm, gal susipainiojo piniginiuose reikaluose, bizniaudama su Asteroidų Žiedo piratais. Jūs tikriausiai įsivaizduojate, kaip ištįso iš nuostabos mūsų fizionomijos, kai sužinojome, jog Simoną Houp medžioja Penteselėja! Ir ne dėl kažkokių skolų, bet dėl to, kad būdama labai artima įžymiąjai Patrakėlei Končitai, Simona Houp savo nelaimei kai ką sužinojo apie Marso Budriųjų archyvą ir Deviso planus. O jums tasai archyvais baisiai rūpi, todėl ir pradėjot spausti moteriškę visais būdais, kad pasidalintų su jumis Končitos paslaptimis… Jūs miegat?

Amazonė tylėjo.

- Kadangi jūs nieko neklausinėjate ir neprašote paaiškinti ar patikslinti, tai eisiu tiesiai prie reikalo. Alverone mums iškilo dvi didelės problemos, mis. Pirmoji jūsų neliečia, ją mes išsiaiškinsime su žmogumi, kurį nelegalai vadina Šeimininku. O su jumis noriu pasikalbėti apie Alverono Stepę ir artimiausią jos ateitį.

Amazonė atkakliai tylėjo.

- Vos prieš kelias minutes, kildamas pas jus liftu, gavau pranešimą, jog Penteselėja pasitraukia iš bendro biznio su nelegalais ir baidyklėmis iš Užribio. Pagirtinas sprendimas, mis. Labai išmintingas. Iki Deviso ir Ordino archyvų jūs vis tiek nesugebėjote prisikapstyti, todėl visai logiška, kad pasitraukiate. Kai laivas skęsta, protingiausia sprukti nuo jo kuo toliau, kad sūkurys neįtrauktų į dugną…

- Viešpatie švenčiausias! – nebeištvėrė amazonė, sukrėsta to, kaip gerai informuotas šitas dabita ir kaip greitai jį pasiekia informacija – juk nuo incidento su Budriuoju restorano tualete, kai ji pranešė šiam apie sprendimą išeiti iš žaidimo, nė trijų valandų nepraėjo, o Tarpjūrio žvalgybininkai jau spėjo nugvelbti šią informaciją iš Budriųjų Ordino! – Kas jūs toks, ir ko iš manęs norite?!

Gelgaudas sumirksėjo nekaltomis akutėmis, paskui nusišypsojo.

- Aš koordinuoju Tarpjūrio politiką šiame Paukščių Tako rajone. Jūs šiame rajone koordinuojate
Penteselėjos politiką. Juk sakiau, kad esame kolegos.

Amazonė nebenusisuko.

- Ko jums reikia ?

- Hm… Matot, mis Smit, taip jau atsitiko, kad Penteselėja ėmė mums trukdyti. Štai aš ir atėjau apie tai pasikalbėti, išeities iš keblios situacijos paieškoti.

- Ką jūs turite galvoje?

- Na, pavyzdžiui, kad ir faktą, jog Penteselėja labai dosniai finansuoja įvairaus plauko moterų aktyvistes, visokiausias feminisčių organizacijas. Ypač mus erzina jūsų veikla Stepėje.

-O kas čia blogo?

- Bet juk tai siaubinga! Jūsų ideologija griauna švenčiausias normalių, kultūringų tautų vertybes – meilę artimam žmogui, tėvystę, motinystę… Jeigu jūs finansuotumėte, pavyzdžiui, rasistus, man būtų nusispjaut. Negrai gali pasitraukti nuo įsisiautėjusių baltųjų į kitus kraštus arba vožti rasistams atgal, kad maža nepasirodytų, ir toliau sau ramiausiai gyventi. Valstybės pamatams tai nekelia ypatingos grėsmės. Tačiau feminizmas užsimojo suduoti žmoniškumui daug rimtesnį smūgį – jūs kurstote neapykantą tarp lyčių. Tarp vyro ir moters. Sesers ir brolio. Dukros ir tėvo. Motinos ir sūnaus. Suprantat, mis, aš žvelgiu į tai iš valstybės veikėjo, atsakingo už milijonų savo bendrapiliečių gerovę, pozicijų, todėl negaliu toleruoti judėjimų, kurie griauna svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą. Ligą, griaunančią žmogaus kūno ląsteles, vadiname vėžiu. Ligą, kuri griauna visuomenės organizmo ląsteles, galime pavadinti liberaliąja ideologija, kuriai, tarp daugelio kitų kliedesingų teorijų, priskiriamas ir feminizmas. Mes visiškai nesuinteresuoti, kad jūs toliau platintumėte šį užkratą Stepėje, žalodamos savo propaganda vis naujas ir naujas jaunimo kartas.

- Palaukit, misteri Gelgaudai… - papurtė galvą amazonė. – Jūs taip kalbate, tarsi Alverono Stepė jau būtų tapusi neaprėpiamų Manto Gaudrio valdų gubernija. Jo Kilnybė Mantas Gaudrys turi Stepės atžvilgiu tokių didingų ir toli siekiančių planų?

- Svarbiausia yra tai, kad mano valdovo planai, kad ir kokie jie bebūtų, kertasi su jūsų planais. – išsisuko nuo tiesaus atsakymo Gelgaudas. – Pati pagalvokit: Maitrėjos šalys bando propaguoti Stepėje šiuolaikinę kultūrą, bando traukti šiuos vargšus nelaimingus žmones iš tamsos, kurioje jie beviltiškai pasiklydo, stengiasi gydyti jų sielas. O jūs tuo pat metu ir toliau bruksite dar prieš penkis šimtmečius susikompromitavusią ideologiją. Vieni vaistus ligoniui švirkščia, kiti patyliukais jį nuodija… Todėl ir sakau, mis Smit – kažkuriam iš mūsų teks pasitraukti.

Amazonė įdėmiai pažvelgė į pašnekovą, tačiau ką nors išskaityti šalaputriškoje Gelgaudo fizionomijoje buvo neįmanoma. Lorna Smit suprato tik viena: Tarpjūrio imperija, laikanti save Maitrėjos civilizacijos atstove šiuose kraštuose, kreipiasi per jos asmenį ne tik į Penteselėją. Gelgaudas atėjo čia tam, kad per ją, Penteselėjos diplomatę, duotų signalą visoms laisvosioms, liberaliosioms šalims: dinkit iš Alverono, dabar čia mes darbuosimės..

- O kodėl pasitraukti turėtų Penteselėja?

Gelgaudas gūžtelėjo pečiais.

- Juk tai labai paprasta, mis. Taip jau sutvarkytas šitas pasaulis, taip jau įrodė jūsų, materialistų, taip gerbiamas Darvinas, kad mažesnis, silpnesnis, ligotesnis visuomet užleidžia kelią didesniam, sveikesniam ir stipresniam. Toks evoliucijos dėsnis.

- Na žinot! – amazonei net žadą trumpam užkando nuo tokio įžūlaus, ciniško atvirumo. – Palaukit, misteri Gelgaudai… - vėl papurtė galvą. – Jūs atėjote čia tam, kad perduotumėte man šiuos grasinimus? Tam, kad paskelbtumėte mano valstybei ultimatumą…

- Pasiūlymą. – sušvelnino Gelgaudas. – Aš perduodu jums savo valdovo pasiūlymą…

- …kurio nepriimdamos, mes priversime Jo Kilnybę panaudoti jėgą? Taip, misteri Gelgaudai? Teisingai jus supratau?

- Hm… Matot, mis Smit, Alverono Stepės atžvilgiu mes puoselėjame tokius didingus ir taip toli siekiančius planus, jog tikrai nepabūgsim pačių drastiškiausių priemonių kliūtims sau iš kelio pašalinti. Viliuosi, kad Penteselėjos ir kitų Laisvųjų šalių vyriausybės bus pakankamai išmintingos, kad netaptų tokiomis kliūtimis.

Amazonė kurį laiką tylėjo, permaldama galvoje situaciją. Ne… Nieko nebus… Prieš galingą, agresyvią Tarpjūrio imperiją Penteselėja daug nepasišakos. Todėl ją taip ir užgavo ciniška Gelgaudo užuomina apie “darvinizmo pagrindus”. Apmaudu, skaudu, pikta jaustis mažu ir bejėgiu…

- Misteri Gelgaudai, o jūs nebijote, kad aš paviešinsiu šį mudviejų pokalbį?

- O! Tai būtų labai neprotingas poelgis, mis. Kiltų grandiozinis skandalas, visi mano valdovo planai – šuniui ant uodegos…

- Labai didelis skandalas. – patvirtino amazonė. – Daug didesnis už tą, kuris kilo, kai jūs okupavote Uemūros Titaną.

- Nepalyginamai didesnis. – pritarė Gelgaudas. – Bet juk jo nebus, šito skandalo. Jūs šio pokalbio nepaviešinsit.

- Kodėl jūs tuo taip įsitikinęs?

- Todėl, kad aš niekad neinu su kuo nors derėtis beginklis.

- Ir koks gi tas jūsų ginklas? Gal paskųsite mus Sinodui, kad “žalojame” vis naujas ir naujas Alverono jaunimo kartas?

- Nemanau, kad jus už tai pagirtų, bet mes turime dar kai ką, pavyzdžiui, dviejų su puse valandos trukmės filmą apie klonavimo fabrikus jūsų planetose. Ne vaidybinį ir ne dokumentinį – tas filmas sulipdytas vien iš mūsų žmonių tuose fabrikuose slapta nufilmuotos medžiagos ir iš interviu, kuriuos davė pavardžių prašiusios neskelbti, su kaukėmis priešais kameras atsisėdusios kelios gana aukšto rango jūsų šalies veikėjos. Žodžiu, šimto procentų grynumo kompromatas.

Pamatęs kaip persimainė ligonės veidas, Gelgaudas lyg ir pasiteisino:

- Daugelio specialistų manymu, mūsų žvalgyba – viena geriausių pasaulyje. O juk tam ji ir skirta, kad rinktų kompromatą apie viską ir visus.

- Ir ką jums tai duos? – sušvokštė amazonė, smaugiama į kampą įvaryto “mažo ir silpno” sutvėrimo beviltiško įniršio dideliam ir stipriam.

Gelgaudas gūžtelėjo pečiais, vėl ėmė apžiūrinėti savo išpuoselėtus nagus.

- Sunku pasakyti, mis. Manau, Sinodas pasiųs į Penteselėją inspektorius, kurie norės patikrinti filme atskleistų faktų tikrumą. Kadangi faktai tikri – jūsų šalies laukia labai dideli nemalonumai.

- Vadinasi, jūs laikote save šiuolaikine Amerika, o mes jums – šių dienų Irakas?

- Gana taiklus palyginimas. – nusišypsojo Gelgaudas. – Kaip ten bebūtų, jūsų laukia dideli nemalonumai, mis. Galbūt jūsuose netgi bus pakeista valdžia ir santvarka. Ach taip… Yra dar vienas variantas. Jūs galite Sinodo inspektorių neįsileisti, kaip bandė padaryti jūsų minėtasis Irakas. Tokiu atveju Sinodas kreipsis į kurią nors supervalstybę, kad šioji jėga priverstų Penteselėją paklusti. O jo Kilnybė Mantas Gaudrys, be abejo, vienas pirmųjų pasiūlys Sinodui savo paslaugas. Kaip tik dabar Saulės sistemoje, Asteroidų Žiede turime dvi laisvas eskadras, dalyvaujančias didelio masto manevruose. Teleportuoti jas iš manevrų link Penteselėjos – pusvalandžio reikalas.

Lorna Smit tylėjo. Gelgaudas su užuojauta žvilgterėjo į sugniuždytą kolegę ir subruzdo eiti, tarsi staiga susizgribęs, jog per ilgai užsibuvo, jog užsiplepėjęs apie visokius niekus nė nepastebėjo, kaip vargina savo buvimu ligonę.

- Greičiau taisykitės, mis Smit. – palinkėjo iš tarpdurio. – Jūsų laukia daugybė darbų.

Amazonė pasiuntė jį velniop.