Nebūsiu laivu horizonte ramybių –
Jūrą krantams, o mintis vandenynams
Nebūsiu veidrodžiu akių –
Ant tilto, kur laukia laukimas.
Kur laukia saulėlydis, skęstantis, mylintis,
Nebūsiu smiltelė, kai kopomis eisi
Lyg taku į gyvenimo rytą…

Nekursiu dainų, kur prie laužo skambėtų,
Nebūsiu akordais, kur ašarą
Lyg parku vaikščioti kviestų,
Kur per skruostą, per nepaliestą skruostą riedėtų…

Nebūsiu balandžiais, atskridusiais lesti
Iš delnų, kur pasėdavo šypseną,
Bet tik tam, kad šitaip reikėjo
Užauginti, kad skristų.

Šlamėjimu medžių viršūnių –
O norėjau, o šitaip norėjau…

Nebūsiu dažais, kur ant kiemo asfalto
Praneštų kas rytą:
„TU – MANO PASAULIS“,
Geltonai nudažytų…