Šeimyninė laimė

Taip būna, kai brangusis mano
Nakvot už durų užsimano:
Padžiauna kelnes ant tvoros
Ir rauna plaukus nuo galvos.

           Kaimynai šunį įsigijo.
           Ką tik maniškį jis nuvijo,
           Juk vakarais jisai drąsus
           Vis lenda ne į tuos namus...

Vaikai net netiki pabaisom –
Kasdien po gryčią tu toks vaikštai!
Cha cha, įkišęs galvą tarpdury,
Tarsi vaiduoklis jiems esi!

          O aš tave pamačius tokį,
          Sau vaizdą sukuriu ne kokį...
          Pakėlus uodegą aukštai,
          Darbuojuos su kočėlu! Štai:

Ištinusion marmūzėn ploju
Ir tik vėliau aš pagalvoju,
Kad tokios „baikos“ - negerai!
Gal pasiaiškinkim ramiai?

          Išgėrus kažkokių lašų,
          Akis atvert tau mėginu,
          O pačiai akyse žaibuoja!
          Ir, treptelėjus griežtai koja,

Aš susikraunu visą savo mantą
Ir tavo kojinėm ramstau namo kampą.
– Pažvelk: nuo darganų ir speigų
Prakiuro mūs stogas!, – tariu...

         Vaikus už rankų aš imu
         Ir pas močiutes vėl vedu...
         Grįžtu, čiumpu tave už pakarpos –
         Dabar tai eisiu „skalbt“ tavos kupros:

Na ką, mielasis, vėl purvuos guli?
Kam reikalingas toks esi?
Man malonumų reikia, pagaliau,
Kad leisčiau laiką įvairiau!
Laisvalaikiu samanę tu varai,
Po to tik angelus ir tematai,
Mane mėšlabride tu vadini,
Ir „makaronus“ dar man kabini!
Ir šiam pasauly neužteks vorų,
Kad muses išnaikint iš mūs namų!
Vėl „diklofoso“ niekur nerandu,
Nes nuo tavęs paslėpti negaliu.
O kai ryte „pachmielo“ reikalauji:
Tai dar ir kumščiai šoną paskalauji...
Galvoji, smagu eit kaimo pirtin
Su pažaliavusia mėlyne po akim...
Bažnyčioje kaimynę sutinku:
– Kodėl Jūs, ponia, plakat liežuviu?
Juk man skaudu,- graudžiai tariu.
Ji apkabina ir mane paguodžia
Ir su naujom paskalom per kaimą skuodžia...

        Aš kiaurą naktį tau kalbu:
        – Pabusk, prašau, gaidžius girdžiu!
– Myliu bobut ..., – šie tavo žodžiai
Saulėtekį šį vėl nukloja rožėm...

Ir susikibę abu už rankučių,
Kaip ir kasdien, einam melžt karvučių...
Besparnis angelas