Kol Artiomas trankėsi po miestą, tvarkydamas paslaptingus savo reikalus, Maja nutarė sutvarkyti savuosius.

Atvažiavusi į komercinį sostinės rajoną, išlipo iš taksi prie banko, žengė vidun pro du iki dantų apsiginklavusius kareivius, stypsančius abipus durų. Operacijų salėje kareivių buvo dar daugiau. Nepaprastoji padėtis. Visi baiminasi naujų pakvaišėlio O’Donelio išpuolių.

- Kuo galiu padėti, mis? – sučiulbo banko darbuotoja anapus kasos langelio.

Maja pastūmėjo jai penkis banknotus po 200 kronų.

- Noriu pervesti šiuos pinigus, štai sąskaitos numeris. – padavė skaičių primargintą lapuką.

Išėjusi iš didingo banko būstinės pastato, stabtelėjo prie durų, su palengvėjimu atsikvėpė. Viskas. Atsiskaitė. Didžiulis akmuo nuo širdies nusirito.

Vėl pasigavo taksi ir nuvažiavo į “Krikščioniškąją mergaičių prieglaudą”. Direktorių rado jo kabinete – ankštame kambarėlyje, sukiužusio prieglaudos pastato mansardoje.

- Labas rytas, tėve Žardenai.

Senukas pastorius pastebėjo esąs kabinete ne vienas tik jai prakalbus. Atpažinęs balsą, net krūptelėjo.

- Tu?! – suplojo delnais, atsisukęs. – Atsiradai!

- Atsiradau. – patvirtino Maja, padėdama ant stalo kvitą. – Aš tiesiai iš banko. Pervedžiau prarastus pinigus. Rytoj ar poryt turėtų jus pasiekti. Būsim atsiskaitę.

Direktorius pažvelgė į kvitą, pakėlė akis į Mają, vėl sužiuro į popieriuką ant stalo.

- Kaip tu pasakei? Prarastus?

- Taip. Juos iš manęs atėmė. Gal, tiksliau, pavogė? Na, nesvarbu. Praradau ir tiek. O dabar gražinu.

- Dieve mano, vaikeli, juk aš nieko nežinojau! – susijaudino pastorius. – Nejaugi visą tą laiką manei, jog mes apkaltinome tave vagyste? Viešpatie švenčiausias, ir kur mes tik nesikreipėme, tavęs ieškodami! Policiją ant kojų sukėlėm, ligonines apieškojom, aš patyliukais net su gangsteriais susisiekiau, kad jie savais kanalais paieškotų. Maniau, nelaimė kokia nutiko, o tu dėl sumauto tūkstančio nuo mūsų slapsteisi!

Maja tylėjo.

- Sėskis, dukrele, kava pavaišinsiu. Juk neskubi?

Maja kiek padvejojo, bet prisėdo. Nenorėjo būti atžari su šiuo senuku. Jeigu prieglaudoje ir buvo bent vienas žmogus, kurį jinai kada nors, galvodama apie vaikystę, prisimins su šiluma ir meile širdyje, tai tik direktorius.

- Niekaip negalėjau patikėti, kad pavogei tuos pinigus. – pasakojo seneliukas, džiugiai bruzdėdamas prie kavos automato. – Juk pažįstu tave nuo pat tos dienos, kai tave, dvylikos metų žiopliukę, kareiviai atvežė tiesiai iš Stepės, kur rado trolių sudeginto tėvų dvaro rūsyje. Aš ir policijai apie tuos pinigus nieko nepasakiau, svarbiausia – tave pačią surasti. Maniau, gal pagrobė kas. Miestas knibžda banditais, jaunas mergaites tie padugnės tūkstančiais vieni kitiems pardavinėja. O gerbiama tavo auklėtoja visą mėnesį ramybės neduoda, pristojo lyg pikta dvasia – pasakyk, pagaliau, apie pinigus policijai… Jau ir pats suabejojau – gal tikrai susigundei? Ir štai – sulaukiau… - pastorius žvilgterėjo į kvitą, net susigraudino iš to džiaugsmo. – Užčiaupsiu, pagaliau, tai varnai snapą.

Maja paragavo kavos.

- Aš atėjau pasiimti savo paso ir kitų dokumentų.

- Kaip? – nustebo direktorius. – Juk tu dar neužbaigei mokslų. Liko pusė metų.

- Kitur užbaigsiu.

Direktorius kurį laiką liūdnai žvelgė į ją, paskui palingavo galva.

- Suprantu.

- Taigi. – teatsakė Maja.

- Tu bent stogą virš galvos ar turi?

- Turiu šiokį tokį.

- O lėšų pragyvenimui?

- Kol kas pakanka.

- Dirbi?

- Namie šeimininkauju.

- Mat kaip… - nutęsė senukas. – Vadinasi, jau ne viena…

- Sutikau žmogų, kuris man labai daug padėjo. Galbūt netgi išgelbėjo nuo… Et, tiek to. – numojo ranka Maja.

Vėl abu kurį laiką tylomis siurbčiojo kavą.

- Tu kitokia. – atsiduso senukas galiausiai. – Iškart, vos tave pamatęs, supratau, jog tau pas mus nebus lengva. Gimei ir užaugai kitame pasaulyje, tarp visai kitų žmonių. Ir patį pasaulį pažinti pradėjai ne idiotiškas TV laidas žiūrėdama, bet klausydamasi mamos sekamų pasakų – tų pačių, kurios mažoms mergytėms sekamos jau tūkstančius metų. Tavo bendraamžiai miestiečiai spiegė iš džiaugsmo, užsimaukšlinę virtualios realybės šalmus, žaidė dirbtiniuose pasauliuose su išgalvotais draugais, o tu skaitei knygas arba klajojai po tėvo valdas stepėje, bendraudama ir žaisdama su realiais, gyvais draugais. – senuko pastoriaus veidas susiraukšlėjo nuo šypsenos. – Niekad nepamiršiu, kaip spindėjo iš džiaugsmo tavo akutės, kai dar visai mažytė pasakojai man apie savo geriausią draugą vilką Rudį, kurį sausromečiu maitinai dvare ir kuris vieną pavasarį atvedė tau parodyti savo vilkę ir du mažus vilkiukus. Atsimenu ir išdidų stepių erelį Medžioklį, kitą tavo žaidimų draugą…. Taip, Maja, tu kitokia. Tikra gamtos dukra. Netgi čia, gimnazijoje, mūsų sumauta civilizacija nesugebėjo tavęs sugadinti. Pasiėmei iš jos tai, ko būtinai reikėjo – išsilavinimą, žinias, bet viduje, širdyje, likai švari. Todėl ir kapojo tave prieglaudos draugės. Pilka minia negali pakęsti baltų varnų.

Maja abejingai gūžtelėjo pečiais. Išsemta tema.

- Mačiau, kaip tau sunku, o ką galėjau padaryti? Jauteisi nelaiminga, mėginai būti tokia kaip visos ir verkdavai, kai nieko neišeidavo…

Maja nuleido akis.

- Jeigu galutinai apsisprendei pas mus nebegrįžti – tavo valia. Nežinau, kas nutiko per tą mėnesį, bet matau, kaip smarkiai pasikeitei, kaip atsitiesei. Išlydėdamas, noriu tau kai ką pasakyti, dukrele. Kad ir kur tu iš čia išeitum, kad ir kur beatsidurtum – nuo savęs nepasislėpsi. Nuo savęs, dukrele, nepasislėpsi nei Stepėje, nei mylimo vyro glėbyje. Jau pati tai, ko gero, supratai. Turi savo kelią ir privalai juo eiti. Tu kitokia, bet tai visai nereiškia, jog esi blogesnė ar geresnė. Tiesiog kitokia. Savita. Ir tai – didelis pliusas. Dauguma tavo draugių netgi šito nebeturi – Pakrantė, Miestas suniveliavo jas į paikas, standartines, nieko individualaus nebeturinčias lėles.

- Ačiū.

Senukas atstūmė pusiau nugertą puodelį.

- Prieš pusmetį vos išgelbėjome tave, prisirijusią tablečių. Tai irgi ne išeitis. Maištavai prieš neteisingą pasaulį, nusprendei iš jo pasitraukti, bet pasaulis juk nekaltas, kad tu jame pasiklydai ir blaškaisi. Paklausyk seno, daug mačiusio ir patyrusio žmogaus patarimo: susirask šiame pasaulyje kamputį, kuriame būtų jauku ir gera. Pati jį susikurk. Ir tada pamatysi, kaip viskas aplinkui pasikeis.

Direktorius pasikuitė seife, surado jos dokumentų pluoštelį.

- Tu bet kada galėsi grįžti ir užbaigti mokslus. – tarė, padėdamas juos priešais Mają. – Jeigu nebenori grįžti čia – pasirūpinsiu, kad galėtum laikyti egzaminus kitoje gimnazijoje. Tau reikia atestato. Ir dar, dukrele. Jeigu bus sunku, jeigu vėl ištiks kokia bėda, visada atsimink, kad Melvilyje turi draugą, kuris niekad neatsisakys padėti. Sutarta?

- Ačiū jums. Už viską.

Direktorius išlydėjo ją į gatvę. Prieš sėsdama į taksi, Maja stabtelėjo, atsisuko.

- Tėve Žardenai…

- Taip?

- Ar galėsiu jus kada aplankyti?

-Žinoma, dukrele. Kada tik panorėsi.

Maja papurtė galvą.

- Ne čia. Aš turiu galvoje jūsų namus. Į šitą pastatą aš daugiau kojos nekelsiu.

- Galėsi, dukrele. Mano namuose tu būsi pati laukiamiausia viešnia.

Važiuodama tolyn nuo prieglaudos, ji prisiminė, kaip prarado tuos nelemtus pinigus. Banali istorija apie naivią mergaitę, kuri tapo savo pačios patiklumo auka. Direktorius ja tiek pasitikėjo, jog neretai pasiųsdavo su pinigais į banką. Tą dieną mieste Maja susitiko Lizetę, dviem metais už save vyresnę buvusią prieglaudos bičiulę su kažkokiais draugeliais. Visa kompanija užsuko į kavinę, o ten – šampanas, konjakas… Kas buvo toliau, Maja nebeprisiminė. Atsipeikėjo vidury nakties, parke, ant suoliuko, be pinigų ir vienintelio mamos atminimo – auksinės grandinėlės su kryželiu. Viskas, kas jai liko – tai 100 kronų, kurių ją nugirdę ir apšvarinę “draugai” nesurado intymioje vietelėje.

- Sustokit prie šios kavinės. – paprašė taksisto, išvydusi pažįstamą iškabą.

“Auksinė stirna”. Jauki užeigėlė, į kurią užbėgdavo pasmaližiauti, kai prieglauda išmokėdavo kišenpinigius. Kavinė gana brangi, kišenpinigių užtekdavo tik kavai ir pyragaičiams, bet užtat kiek džiaugsmo! Kaip gera būdavo ištrūkti bent valandai iš to prakeikto vaikų kalėjimo, atsidurti tarp normalių žmonių, užsimiršti, pasvajoti, kaip gyvens, užbaigusi gimnaziją… Ir kaip vieną gražią dieną prie jos staliuko prieis Jisai…

Prisėdo savo vietoje, užsisakė tradicinį puodelį kavos ir pyragaitį. Pažįstamas padavėjas, nužvelgęs brangius, Artiomo jai nupirktus apdarus, nustebęs kilsterėjo antakius – “oho kokia permaina!” Maja jam nusišypsojo: “juk sakiau, kad vieną gražią dieną atvažiuosiu čia limuzinu, o tu juokeisi…”

Suleido dantis į purų pyragaitį ir staiga vos neužspringo, atokiame, tamsiame salės kampe pamačiusi pažįstamą porelę. Pagyvenęs vyriškis suglamžytu kostiumu, ilgais, ant pečių krintančiais riebaluotais, pleiskanotais plaukais ir jauna mergina, apsirengusi taip, tarsi būtų pakviesta ne į kavinę solidžiame miesto rajone, bet į paplūdimį. Senis kiurksojo užsikvempęs ant staliuko ir paistė, sprendžiant pagal veido išraišką, kažkokias saldybes ir banalybes. Mergina kikeno, nutaisiusi dar kvailesnį veidą. Sukirmijęs donžuanas, viliojantis priekvaišę gatvės mergšę… Arba “Krikščioniškosios mergaičių prieglaudos” geografas su viena iš savo auklėtinių, beje, buvusia Majos klasioke.

Maja kurį laiką su pasibjaurėjimu stebėjo, kaip senas ištvirkėlis vėpso į merginos iškirptę, tarsi voras į tinkle spurdančią musę. O Džesė patenkinta kikeno iš nuvalkiotų juokelių ir raivėsi, kad seniui dar geriau matytusi. Čiaumojo saldumynus, garsiai šliurpė kavą ir visai nesijaudino, jog už gerus pažymius dar šiandien teks atidirbti geografo lovoje.

Prisiminusi pažymių taisymo seansus, Maja vos neišvertė ant stalo ką tik nurytų kąsnių. Paprastai tai vyksta kambarėlyje už klasės, ant senos, girgždančios kušetės, kur su joms visiškai nereikalinga nekaltybe atsisveikino kelios gimnazisčių kartos ir kur žlugo geografo viltys papuošti savo kolekciją dar vienu rūtų vainikėliu bei Majos viltys gerais pažymiais baigti mokslus. Pedagogas jau buvo nusimovęs kelnes, kai užpulta Maja vožė per svarbiausią jo įrankį po ranka pasipainiojusiu nedideliu Alverono gaubliu ir verkdama spruko slėptis pas direktorių…

- Kas tau, Maja?

Atitokusi, ji išvydo prie staliuko stovintį padavėją.

- Nieko, Deivi, viskas gerai ir viskas skanu. Tiesiog slogūs prisiminimai.

- Tikiuosi, ne apie “Stirną”?

Maja šypsodamasi papurtė galvą.

Kampe besiburkuojanti porelė ją pagaliau pastebėjo. Maja šiaip ne taip nugalėjo staiga kilusią kvailą pagundą pasimaivyti, kaip nors priblokšti savo skriaudėją ir priekvaišę klasiokę, pavyzdžiui, užsisakyti taurę paties brangiausio šampano ir grandiozinius milijonieriškus pietus už kokį tūkstantį kronų. Sutramdė pati save ir paprašė Deivio tiesiog gero vyno taurės. Belaukdama vyno, pasičiupinėjo kryželį ant kaklo, padovanotą Artiomo.

Kokia keista pažintis!

Kartą, septintoje ar aštuntoje klasėje, Maja ištrūko su drauge į miesto pramogų parką pasismaginti. Tais laikais prie parko vartų dar sėdėdavo Tetulė Merė, būrėja, pranašaujanti kortomis ateitį. Iki soties išsidūkusios atrakcionuose, mergiūkštės subėrė Tetulei į skardinę paskutines kronas, paprašiusios išburti tai, ką tokiame amžiuje buriasi visos – už ko ištekės. Majos draugei “atiteko” labai turtingas vyras, bet nelengvas gyvenimas. Keista, bet taip ir susiklostė: baigusi gimnazija, Laura ištekėjo už biržos maklerio, kuris veikiai ją metė su sergančiu kūdikiu ant rankų. Gydymui ji išleido negausias savo santaupas, o visai neseniai kažkas iš pažįstamų ją matė purvinoje paplentės užeigėlėje, nurinkinėjant indus nuo stalų. O Maja labai užpyko ir įsižeidė, kai Tetulė Merė, ilgai dėliojusi kortas, dar ilgiau šifravusi jų parodymus, išpranašavo “vyrą iš žvaigždžių”. Daugiau niekad pas ją nesibūrė, mat netoli prieglaudos buvo įsikūręs naktinis klubas, kuriame rinkosi didžiausi aplinkinių rajonų iškrypėliai ir padugnės. Klubo pavadinimas – “Žvaigždės”.

Kažkurią naktį Artiomas jai padėjo susirasti naktiniame danguje ryškią Diomedo žvaigždutę. Vyras iš žvaigždžių… Kitados jūreivių draugės ateidavo pastovėti ant jūros kranto – žvelgdavo į horizontą, ar nepamatys burių, spėliodavo, kokios šalys ten, anapus, plyti, kokie pavojai gresia jų mylimiesiems. Dabar tereikia pakelti akis į dangų ir susirasti Diomedo planetą. Kosminės epochos romantika…

Teisus direktorius, šimtąsyk teisus. Viskas gyvenime pasikeičia, kai susirandi pasaulyje savo kamputį, kuriame tau jauku ir gera. Tik paaiškėjo, jog tasai kamputis – visai ne miestas, ne namai ir apskritai visai ne vieta. Tai buvo žmogus. Arba vieta šalia žmogaus, į kurį žvelgdama, jinai dar Stepėje, jiems grįžtant iš Pilkųjų Pelkių, raudo iki ausų ir nedrąsiai kartojo mintyse kol kas jai dar neįprastą, dar nė sykio niekam garsiai neištartą žodį:

- Myliu.

Su Artiomu jiedu susitarė susitikti miesto centre, lauko kavinaitėje priešais prašmatnų “Rojaus sodų” restoraną. Vietelė nebloga, bet viską gadino paskelbta nepaprastoji padėtis. Pats miesto centras, o vaizdai čia tokie, tarsi pafrontės mieste. Šaligatviais po du vaikštinėja iki dantų apsiginklavę armijos patruliai, sankryžose riogso baugiai atrodantys šarvuočiai, gatvėmis, rodos, skirtomis vien prašmatniems limuzinams, dabar kriokia kariškų sunkvežimių kolonos. Dingo praeivių linksmumas ir nerūpestingumas – visi įsibaiminę žvalgosi į tokius neįprastus vaizdus, skuba nerti į artimiausias kavines ar jiems reikalingams įstaigas, kad neužsibūtų pilnose ginkluotų žaliūkų ir karinės technikos gatvėse. Ne prieš gera visa tai… - atsispindėjo šaligatviais skubančių žmonių veiduose.

- Sveika!

Artiomas.

Nespėjo dorai pasisveikinti, kai “Rojaus sodų” restorane kilo triukšmas. Netrukus į gatvę neštuvais išnešė moterį, pradėjo stabčioti žiopliai. Prie įėjimo prilėkė “Greitoji”. Gydytojai skubiai pakrovė moterį į furgoną, furgonas nukaukė, nublyksėjo prospektu tolyn. Žiopliai dar kelias minutes būriavosi, dalindamiesi įspūdžiais, kol kareiviai ir policininkai neišsklaidė jų pulkelio.

Artiomas skubėdamas sudorojo pietus ir atsiprašęs nėrė ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Atsisėdęs kabinoje ant “sosto”, išsitraukė komunikatorių ir susisiekė su ryšininku.

- Saliut, Maksai. Turiu tau naujienų. Ką tik kalbėjausi su panele Lorna Smit, Penteselėjos ambasados Melvilyje vertėja.

- Vertėja?

- Na, nerašys gi ji grafoje “Pareigos”, jog paslapčia koordinuoja visą Penteselėjos politiką Alverone…

- Na ir?

- Po to, kai peržiūrėjau įrašą, kurį mūsiškiai nudžiovė iš Mokslo Kontrolės, nusprendžiau asmeniškai susitikti su mis Lorna Smit ir patikslinti kai kurias detales. Jei vis dar neįkerti, apie ką eina kalba, priminsiu, kad Lorna Smit – tai ta pati moteris, kuri su Ajanto pulkininku buvo surengusi pasalą Kontrolės inkvizitorių būstinėje.

- Kokias detales turi galvoje, Artiomai?

- Tau nešovė į galvą klausimas: “o kaipgi, po galais, į nelegalų aferą įsipainiojo amazonės”? Man – šovė.

- Netempk gumos!

- Technologijos, Maksai. Penteselėjoje klonuojami žmonės. Kitaip daugintis jos nebemoka, o toms kurios gal ir mokėtų – neleidžia valdžia. Didžiausią jų bėda yra ta, kad ten naudojama klonavimo technologija labai primityvi, senoviška, o čia staiga jos suuodė apie Deviso ir Končitos nukniauktą Budriųjų archyvą ir paties Deviso sukonstruotą techniką.

- Kad tave velniai! Kaip tau pavyko ją prakalbinti?

- Ką tokią?

- Lorną Smit.

- Ji labai bijo kutenimo.

- Tu vis juokauji.

- Liaukis, Maksai. Koks tau dabar skirtumas? Yra milijonai prakalbinimo būdų ir vienu iš jų aš pasinaudojau. Tada pliaukšterėjau paralizatoriumi ir išėjau. Panelę Smit ką tik, prieš kelias minutes, išvežė į ligoninę gaivinti. O aš laukiu instrukcijų, ką daryti toliau.

-Gerai. Paskambinsiu. Turiu pasikonsultuoti su Centru.