Ugninėj pievoj gęsta smilgos.
Brendu tavęs link ir stebiu,
Tą tykų vakaro ramumą,
Sakei sušalsiu, o kaistu.

Raustu, kai paimi už rankos,
Žinau, juk vėl nebus ribų.
Dar kartą švelniai prisiglausi.
Lūpos prie lūpų... Ach, gardu.

Tavam glėby degs jaunas kūnas,
Tau plaukus glostysiu delnu.
Taviškė siela – manoj supas.
Nors temsta, bet širdy ramu.

Siūbuos palaukėj tirštas rūkas,
Apklos mūs paslaptis šydu.
Ištars myliu tos pačios lūpos,
O tu manei, jog bus vėsu.