Ant beržo lapo supos mažas kirmėliukas:
Liūdnom akutėm, kūnas – šviesiai žalias.
Bet netikėtai atropojęs vabaliukas
Šitam žaliam, mažam, bejėgiui štai ką tarė:

                         Supiesi, šliuže garbanotas?
                         Pažvelk į savo masę žalią,
                         Tyli, turbūt rezgi mintis kudlotas,
                         Tik šliaužti ir teturi valią...

Ant beržo lapo tyliai supos kirmėliukas,
Jo liūdnas akutes temdė ašarų migla...
Ir vis galvojo: ar gražus, ne žalias, stiprus vabaliukas
Turėjo teisę taip jį skaudint savo pikto žodžio galia?

Ant beržo lapo supos žalias kirmėliukas:
Rasos lašeliais jį puošė vakaro rūkas.
Kai rytmečio saulė jam išbūrė sparnus –
Gražiausio drugio skrydį pajuto visas dangus!

Ant beržo lapo supos vienišas vabaliukas pilkas...