nusistebėjo išsilyginęs vandens paviršius
praplaukiant vienu baltu danguje debesimi
beržai į vakarą tyliu šlamėjimu sutirpę dingo
ir žvaigždės geltonais lašais skambėjo naktimi

sulinko kojos nuovargį dienos parnešę
delnai surinko rasą pievos kvapnume
lakštingala paglostė tylą atsinešusią
virpėjimą delčios kuris mėnulio briaunoje

sugrįžusi ramybė laižė kaktą smilkinius
į kaklą vos pajuntamai kvėpavo laukimu
kada vokai nugrims į juodą laiko vatą
ir baltas lotosas pražys viršugalvy – miegu