Lai ramybė į smilkinius smilksta,
Horizontas akysna siaurėja,
Lai namai pelenų išsiilgsta,
Taip kaip aš pasiilgstu rovėjos.

Mes abu palei mišką užaugę,
Ta pačia dudele rudenėjom,
Po šešėliais užgrūdinta kauge
Rinkom žolę ištekintą vėjo.

Rinkom maldą prašnekintą vaiko,
Į kryželį nušvitintą rožinio.
Mes nebylūs, nuglostyti laiko,
Jaučiam žodį širdy atsilošusį.

Gal aš vienas, bet dviese užgimęs,
Niekada nemokėjau išlaukti,
Kol surūgs velnio tuzino vynas,
Kol išgersime taurę po kauge.

Bet stiklais vakarop susidaužę,
Skilom patys mėnulio paglostyti,
Gal miriau, gal dar gyvą pagydė,
Gal linais palei lauką užklostė.

O gal bėgau gyvenimu nešinas?
Nieks nežino, kad nuseka avys,
Ir užsisegu irstančią petnešą –
Sulaikys, papenės čia badavusį.

Ne žvejys aš, kad valtį purenčiau
Nepadalomoj sankryžoj upių,
Nusibodo kvėpuot, laikas senti,
Dieve durk į mane, man nerūpi.

Man nerūpi, beldenkis perkūnijom,
Ar vanoki pavasarių spiečiais,
Mano vardas dudelėje tupi,
Tai papūsk, griūsim lūpas sulietę.

Griūsim gaidą suvirpinę polyčiais,
Lai ridena nugriaužiamus laiko,
Vėl pritrūko avių – imsim molio,
Nulipdysim, išžiesim juk reikia.

Nes jei baramas Dievas matytų,
Kad praleidžiu skaičiuojamą sapną,
Neišauštų man jau kitas rytas,
Šitą naktį pamiršti pakaktų.

Ne piemuo aš, tik tas kurio trūksta,
Žemės prieglobsčiui, žiedo nektarui,
Mano kaminas jau neberūksta,
Ir išsmilko ramybė prieš karą.