Ant grindų, kur turėjo gulėti sužeistas Bastjenas, nieko nebuvo. Tik akimirkai šmėstelėjo kūno kontūrai, tarsi permatoma Bastjeno šmėkla, kuri tuojau pat išsiskalaidė. Viskas aišku. Kai Bergas teleportavosi iš Girios, jau spėjęs atsipeikėti ir susigaudyti, kas vyksta aplinkui Bastjenas įjungė savo teleportatorių atgaline kryptimi ir švystelėjo Girion pas Bleiką.

Grįžti?

O gal geriau pakelti aliarmą Melvilio Mokslo Kontrolėje, papasakoti, kas dedasi Girioje?

Bergas nežinojo ką daryti. Gelbėjant kolegas, galima ir pačiam pražūti, o tada Melvilis taip ir nesužinos, ką Girioje pavyko sužinoti Bergui, Bleikui, Bastjenui ir Kovalskiui. Mąstant racionaliai, šis variantas atrodo daug protingesnis už aklą šuolį atgal į mūšį, tačiau be racionalaus ir šalto proto Bergas turėjo dar ir jausmus, o juose tvyrojo tikra maišalynė – nuo gėdos, kad pasirodė toks skystas, iki baimės vėl atsidurti mūšio marmalynėje.

Dilema išsisprendė savaime, kai virš galvos pasigirdo žingsniai. Materializavosi jis Bleiko kotedže, kur Kontrolė apgyvendino svečią iš Marso ir kurį Bleikas pavertė nelegalų medžioklės štabu. Apie kotedžą iš pradžių žinojo tik du žmonės – Bastjenas, kuris jį išnuomojo, ir pats gyventojas. Paskui sužinojo Bergas ir Kovalskis, kuris čia jau nebesugrįš, amžiną jam atilsį. Dabar Bergas tūno rūsyje, o Bastjenas su Bleiku – vis dar Girioje. Vadinasi, viršuje vaikšto svetimi.

Kas tokie?

Bergas įjungė apsaugos sistemos kameras, įžiebė ekranus. Kameros buvo suslapstytos namo išorėje ir viduje, visose patalpose, o kambarėlis rūsyje priminė supermarketo apsauginių štabą. Nežinantis, kur konkrečiai yra ši slėptuvė, rastų ją nebent kruopščiai išbilsnojęs visas rūsio sienas. Alverono didmiesčiuose – baisus nusikalstamumas, tad tokia apsaugos sistema ir slėptuvė namo šeimininkams, iš kur jie gali išsikviesti policiją, nebuvo kuo nors ypatinga. Pasitaiko dar sudėtingesnių, brangesnių, gudresnių, patikimesnių.

Lauke nieko įtartino. Kiemas tuščias, gatvėje, priešais namą priparkuotas sportinis Bastjeno “Taifūnas” ir griozdiškas Bleiko džipas. Kaimynas anapus tvoros birbina žoliapjovę, skuta veją. Gatve pravažiavo kito kaimyno automobilis.

Užtat viduje, prieškambaryje, foteliuose išsidrėbė du tipai. Vienas varto žurnalą ir rūko, kitas kalba mobiliuoju telefonu.

Palėpėje – trys miegamieji, o kiekviename iš jų – po du vyrukus.

Virtuvėje – vienas. Voniose – po vieną. Kabinete – trys. Net tualetuose budi po žmogų. Rūsyje – ta pati padėtis. Kiekvienoje, net mažiausioje patalpoje buvo bent po vieną sargybinį. Neaišku, kas čia tokie, bet jie, be abejo, laukia sugrįžtant iš Girios kotedžo šeimininkų. Kadangi nežino, kokiame konkrečiai kambaryje šeimininkai materializuosis, išsisklaidė po visą namą.

Svetainėje laiką stūmė porelė – vyras ir moteris. Alveronas šiuo metu išgyveno aršaus feminizmo bangą, panašiai kaip Vakarai prieš pat savo civilizacijos galą. Visos civilizacijos tai išgyveno prieš pat galą – Graikija, Roma, prieš tai – Egiptas. Aišku, ne pasiutusios moterys sužlugdo civilizaciją, greičiau jau žlunganti civilizacija jas pasiutlige susargdina. Alverono filmuose tokio tipo moteriškės, kokia dabar vaikštinėjo po svetainę, paprastai vaidina labai kietas policijos agentes ar nusikaltėles, negailestingai šluojančias sau iš kelio visas kliūtis. Arba atlieka už žioplus vyrus visą jų darbą, kaip Marijana iš modernaus pastatymo “Robino Hudo”, kur pačiam Robinui nebeliko ką veikti, mat visus priešus šauniai išspardydavo energinga mylimoji, kažkaip įsigudrinusi XII-ojo amžiaus Anglijoje tobulai įvaldyti rytietišką kung-fu kovos meną. Istorijos faktų iškraipymas, ir apskritai visos istorijos perrašymas naujaip – dar vienas būdingas ideologų triukas paprastai, tamsiai liaudžiai mulkinti ir smegenis plauti, ar ta ideologija būtų nacizmas, bolševizmas, liberalioji demokratija, ar feminizmas.

Be moters, jeigu ją taip galima pavadinti, svetainėje buvo ir vyriškis – stambus, tvirtas, pasitempęs vidutinio amžiaus žaliūkas, nuo kurio per kilometrą aplinkui atsidavė karininku.

Bergas įjungė pulte garsą, kad išgirstų apie ką šnekučiuojasi nekviesti svečiai.

- Meisono paleisti Skrajūnai dabar siautėja kažkur netoli buvusios dekabų stovyklos. – kalbėjo vyriškis.

– Dabar tuos bestijas naikina mano žmonės iš “Panteros” dalinio.

- Velniop Skrajūnus.

- Noriu pasakyti, kad jeigu šio kotedžo šeimininkai tikrai sukinėjasi aplink “Olą”, tai garantuotai įklius
“Panteroms”.

- Jie ten. Garantuoju.

- Tu aiškiaregė?

- Ne tavo reikalas.

- Man tiesiog įdomu, kaip sekliai, kad ir kas jie bebūtų – Budrieji ar Mokslo Kontrolė – suuodė, kurioje Girios vietoje reikia ieškoti “Olos”?

- Ir paskutinis asilas tai suvoktų. – piktai atšovė moteris. – Vaigeliui už tai padėkok. Kas tam debilui leido eksperimentuoti su troliais? Medžiodamas pateles, sukėlė paniką visoje apylinkėje, atkreipė ten dirbusių etnografų dėmesį, o tarp etnografų tiesiog negalėjo nebūti Kontrolės ir Budriųjų žmonių.

- Logiška. – sutiko kariškis.

- O ką tas bestija dekabas išdarinėjo?! – įsikarščiavo moteriškė. – Vos pakliuvo į Girią – iškart įsisiautėjo lyg nuo grandinės nutrūkęs! Kokio velnio jis lindo į tą Stumbro gyvenvietę? Kuriems perkūnams nusiaubė etnografų bazę? Kliudė ji jam? Sakiau, kad uždraustumėt tam šlykštynei leistis į Alveroną, bet argi manęs kas nors paklausė?

- Gerai, nepsichuok. Beje, tą bazę sudegino ne dekabai, o Skrajūnai. Dekabai tik pavogė aparatūrą.

- Koks dabar skirtumas? Esmė ta, jog dekabai su Vaigeliu toje apylinkėje sukėlė tokį triukšmą, jog Budrieji ir Kontrolės žmonės būtų visiški kretinai, jei nepasidomėtų, kas vyksta. O jie ne kretinai. Nei vieni, nei kiti. Pasidomėjo. Ir šakės visai mūsų operacijai.

Bergas klausėsi net kvapą užgniaužęs. Ir, suprantama, įrašinėjo – tiek vaizdą, tiek garsą. Apsijuokęs Girioje, kautynių metu, dabar gavo progą atsigriebti. Vos kelios minutės tepraėjo, o jis jau žino, jog pasalą kotedže suorganizavo kažkokie nelegalų sėbrai, sprendžiant iš pokalbio – vadai, nors gal ir ne patys aukščiausi. O ką jau kalbėti apie faktą, jog su nelegalais susijusi dar ir Ajanto armija, kurios dalinys dabar ne tik galabija padarus, pavadintus Skrajūnais, bet ir medžioja Kontrolės agentus. Tai bent nelegalų ryšiai!

Svetainėje nuobodžiaujanti porelė kalbėjosi toliau.

- Kas finansuoja inkvizitorius? – kariškis sukinėjo rankoje butelį viskio, skaitinėdamas užrašus ant etiketės. – Importuotas iš Žemės. Įsivaizduoji, kiek šita pūslė kainuoja ir kokie tų šniukštinėtojų atlyginimai, jei skalaujasi gerkles šitokiais gėrimais?!

- Kodėl nusprendei, jog kotedže įsikūrė būtent Kontrolės žmonės ? Lygiai tiek pat šansų, jog tai Budriųjų lizdas. Palik ramybėje šitą smarvę. Tu man reikalingas blaivus.

- Reikalingas? – kariškis nužvelgė moteriškę, tiksliau jos aprangą, kiek tik įmanoma slepiančią viską, ką ji turėjo moteriško. – Lovoje aš ir kauštelėjęs visai neblogai susitvarkau. Nusiskundimų nebuvo.

- Tau tik viena galvoje.

Kariškis nusišiepė.

- Vyro tau reikia – va ką aš tau pasakysiu. Sutiksi sau skirtąjį ir išdulkės iš galvos visi feminizmai. Apie savo Penteselėją prisiminsi tik išsivemti panorėjusi.

- Palik ramybėje viskį!

- Eik šikt. Nusibodai. – jis su pasimėgavimu patraukė kvapnaus, gintarinio gėrimo, prisidegė cigaretę, išpūtė dūmus tiesiai damai į veidą. – Visą parą čia tūnom ir visą parą komanduoji lyg viršila naujokui. Užsimiršai, pupa. Komanduok savo lesbietėms, jeigu jau negali be šito, o man jau vien nuo tavo balso skrandį rėmuo ėda.

- Man irgi ne pyragai ištisą parą sėdėti tame pačiame kambaryje su tokiu gyvuliu. – neliko skolinga amazonė.

- Kodėl gyvuliu? Esu normalus, moterimis besidomintis vyriškis.

- Kas, po velnių, tau įkando? – pakeitė toną moteriškė. – Ko dabar užsivedei?

- Užknisai tu mane. – atvirai prisipažino ajantietis. – Man nepatinka bendrauti su iškrypėliais, kurie vadina gyvuliais normaliuosius.

Dama piktai dėbtelėjo į jį, o tas, maloniai pasijutęs nuo pilvą sušildžiusio viskio, pajuto norą pafilosofuoti:

- Tavo lyčių lygybės teorija – didžiausia kvailystė, kokią tik kada esu girdėjęs. Pagrindinė klaida yra ta, kad sąvoką “lygybė” supainiojote su sąvoka “suvienodėjimas”, todėl ir nuklydot į lankas. Aš sutinku, kad vyrai ilgus šimtmečius engė moteris ir labai džiaugiuosi, kad Maitrėjos civilizacija šią bjaurią klaidą ištaisė. Bet tai visai ne feminisčių ir ne lesbiečių nuopelnas. O kai dėl taip vadinamo “moterų išsivadavimo”, tai tu jį įsivaizduoji, mano akimis žvelgiant, gana keistokai. Vakar važiavau metro iki savo ambasados, sėdžiu galiorkoje ir staiga girdžiu kaip viena mergšė šaukia iš priekio kitai, per visą žmonių prisikimšusį vagoną: “Klausyk, Mere, šiandien man baigėsi mėnesinės, gal braukiam į kokį klubą bernų pamedžioti?” Ir tu tai vadini išsivadavimu iš moteris kausčiusių suvaržymų? Aš tai pavadinčiau paprasčiausiu vulgarumu, elementariausios kultūros stoka. Jūs elgiatės lyg primityviausi chamai mužikai – perėmėt pačias bjauriausias vyrų savybes ir visa tai pavadinote išsivadavimu. Galų gale, jeigu jau esate tokios kietos, kodėl nepriverčiat vyrų žaisti pagal moteriško pasaulio taisykles? Ko lendat pas mus, į vyrišką pasaulį? Net savo citadelėje, Penteselėjoje, nusimėgžiojot vyrų per tūkstančius metų sugalvotas valdžios struktūras. Protelio neužtenka kažką visiškai naujo, absoliučiai moteriško, ko nesugebėtų sugalvoti vyrai, sukurti, a?

- Eik po velnių.

Karininkas nė nemanė užsičiaupti – užsivedė.

- „Šeima padaro neįmanomą moters intelektualinį vystymąsi, juk moteris privalo dirbti, pasiekti profesinę sėkmę, o vaikų auklėjimą ir ūkio darbus dalijasi su partneriu arba visiškai nuo jų išsivaduoja. Jeigu vyras su tuo nenori taikstytis, moteris privalo jį palikti. Geriausia išvis apsieiti be vyrų – seksualines reikmes galima patenkinti masturbacija arba su partneriu, kuriam širdis abejinga, nes taip išvengiama pavojaus tapti priklausoma. Kaip išsireiškė viena O’Donelio neseniai paskandinta deputatė: “Neprivalau kalbėti apie meilę, kad galėčiau dulkintis…” Svarbiausia – niekam neįsipareigoti. Jokių artimų ryšių. Lyčių santykiai suvedami į gryną seksą be jokios atsakomybės. Perskaičiau aš šiuos teiginius kažkokiame žurnale, skirtame jaunoms panelėms, ir nusistebėjau: atrodytų, tokias teorijas turėtų sumalti į miltus psichologai, juk net nespecialistui akivaizdu, jog moters ir vyro ryšiai yra šimteriopai sudėtingesni už nuogą, gryną seksą. Bet kad ir psichologai šitoje kreivų veidrodžių šalyje ypatingi. Šiltus, draugiškus, žmogiškus ryšius jie čionai pavadino “apgaulingu pareigos jausmu” arba dar moksliškiau – “priklausomybės nuo artimųjų sindromu”. Kitaip sakant, jeigu moteris kažką myli taip, jog gali atsisakyti pasilinksminimo, pavyzdžiui, paaukoja vakarėlį naktiniame klube tam, kad pagamintų mylimąjam vakarienę, ji privalo gydytis nuo priklausomumo sindromo ir turi išmokti gyventi taip, kad partneris neribotų jos malonumų ir patogumų. Priešingu atveju ji turi tokį partnerį tučtuojau palikti. Gyventi reikia tik sau, mylėti pirmiausiai save...

- Kas tau čia nepatinka?

- Gaila man tavęs. – atsiduso kariškis. – Esi nelaimingas žmogus. Dieve mano, juk tu nė karto gyvenime nesėdėjai jaukiai įsitaisiusi mylimam tėčiui ant kelių, tavęs niekad neglaudė prie savęs mylinti ir mylima mama, niekados neturėjai mylinčių ir mylimų brolių, seserų, dėdžių, tetų, senelių. Tavęs niekas šiame gyvenime nemylėjo ir tu pati nieko šiame pasaulyje nemyli – va iš kur visi tie feminizmai dygsta. Va kodėl ši satanistinė, normalaus žmogaus akimis žvelgiant, ideologija taip paplitusi Alverone – nemylimų, nemokančių ir nebenorinčių mylėti žmonių šalyje. Va iš kur tokia baimė prisirišti, tapti nuo ko nors priklausomam – juk jauti kažkur pasąmonėje, jog tereikia tik pamilti visa širdimi – ir visos teorijos subyrės lyg kortų namelis.

Patraukė viskio ir postringavo toliau, nekreipdamas dėmesio į pašnekovės replikas.

- Esu kilęs iš Ajanto – normalios, kultūringos Maitrėjos šalies. Užuot sukėlusios karą tarp lyčių, kuris mano požiūriu yra tokia pat nesąmonė kaip kadaise griaudėję karai tarp rasių ir religijų, abi lytys pas mus paprasčiausiai viena kitą myli ir gerbia. Moteris mes gerbiam ir mylim už jų moteriškumą kaip savo motinas, žmonas, seseris. Vyrai gerbiami už vyriškas savybes. O už ką gerbti tave? Moteriškumą iš savęs išrovei ir sumindei. Vyru pasiversti negali fiziškai. Pavirtai kažkokia vištgaide. Ką gi, pas mus irgi pasitaiko tokių gamtos anomalijų, tačiau jos nedrasko normaliems žmonėms akių, reikalaudami išskirtinio dėmesio ir išskirtinių teisių bei privilegijų. O tu ir tavo draugužės platinate savo idėjas kaip naciai platino idiotišką arijų rasės išskirtinumo teoriją, o paskui stebitės, kodėl normalių šalių gyventojai siunčia jus po velnių. Pasijuntate nesuprastos, atstumtos ir nesugalvojat nieko geresnio, kaip tik išlieti susikaupusią nuoskaudą primityviausiu būdu – neapykanta ir agresija. Jums visoms reikia psichologo pagalbos, pupa, jeigu norite rasti savo vietą šiame pasaulyje.

- Esu visiškai laisva, nepriklausoma ir labai laiminga moteris! – atrėžė amazonė.

- Moteris? Tu – moteris?! – pasipiktino karininkas. – Ar pagimdei bent vieną kūdikį, kad drįsti vadintis šiuo vardu? Ką moteriško padarei šiame gyvenime? Tu juk nesugebi atlikti netgi to, kam tave sukūrė Gamta. Ar žinai, ką mano senelis fermeris darydavo su bergždžiomis karvėmis?

- Viską pasakei?! – sušnypštė dama, iš to įsiūčio įkaitusi lyg žarija.

- Žinoma, ne. – karininkas staiga nutilo, sužiuręs į suskambusį komunikatorių. – Klausau... taip, kalba pulkininkas Heincas, raportuok... Šit kaip? Puikiai padirbėta, majore.

- Ką jis ten šneka? – nekantriai subruzdo dama.

- ”Ola” užimta, dekabai išvaduoti, viskas eina pagal planą. – paaiškinęs padėtį, pulkininkas vėl kreipėsi į aparatą. – Kaip dėl tų vyrukų, majore? Ką?! Avigalvis!!! Pats žinau, kad jie turi teleportatorius, dėl to ir liepiau žiebti paralizatorais be ceremonijų!... Nespėjot?.. Tu man dar atsakysi už šitą žioplyste, subine!

Jis numetė komunikatorių ant stalo, pasičiupo raciją.

- Visiems postams. Kalba Heincas. Raportuokit.

- Viršuje ramu.

- Pirmas aukštas tuščias.

- Rūsyje – nieko.

- Šūdas! – reziumavo pulkininkas.

- Kiek supratau, mes juos vėl pražiopsojome. – kandžiai konstatavo dama.

- Jie teleportavosi iš Girios prieš kelias minutes. Jau seniai turėjo būti čia.

- Vadinasi, teleportavosi kažkur kitur, ne į kotedžą.

- O ko tu čia tokį ironišką snukelį staiga nutaisei? Galima pamanyti, jog tai dėl mano kaltės pražiopsojom! Kotedžo adresą, beje, man davė taviškės – Penteselėjos ambasados žvalgybininkės, jas ir obliuok. Viskas, varom iš čia. – pakilo iš krėslo pulkininkas. – Paliksiu dėl viso pikto kelis vyrus, o pats ieškosiu pėdsakų savais būdais. Niekur jie nedings. Sekliai mus medžioja, eina mūsų pėdomis, vadinasi, yra kažkur netoliese. Anksčiau ar vėliau išnirs ir gaus per galvą.

- Važiuojam. – neprieštaravo dama. – Pagaliau aš nuo tavęs pailsėsiu.

- Ir aš nuo tavęs. Linkiu gerai pasismaginti ambasadoje. Saldžių tau tarpukojų, pupa.