(dukrai)

Tikėk, kad visa, kas gražu ir gera, tikrai yra,–
galbūt už artimiausio posūkio,
gal už dviejų ar netgi trijų kalnelių,
o gal ir už vieno vienintelio žingsnio rūke…
Yra, ir viskas.

Tai žinant kelias gali būti lengvesnis ir trumpesnis,
o rūkas nebe toks tirštas.

Kiekvienoj balutėj – saulės atspindys.
Kiekvienoj bedugnėj – vis tiek nors blyksnis švyti.
Ramunės žiedelis – kaip saulės vainikas.
Geltona pienė – maža saulutė.
Mėlynas pievų katilėlio varpelis švyti jos glostomas…
Čia ir ten – visur visur – vien ji – saulė, saulė, saulė…

Tu klausi, ar bus naktis? Ar bus tamsa?
Bus ir tamsa, ir naktis tavo kely.
Dažnai bus, tikrai dažniau, negu tu norėtum.

Tačiau tamsa ir naktis neįstengia išbūti ilgai,
neatsilaiko prieš visur esančią šviesą ir pasitraukia.

Ji galingesnė:
ir ta, kuri švyti balutėje,
ir ta, kurią slepi savo sulyto apsiausto kišenėje,
ir ta, kurią pamatai atsispindinčią draugų akyse.
Tikėk ja.

Bet vis dėlto nepamiršk, kad naktis būna.
Ir nors juoda spalva, sakai, tau graži,
kartais juodoji nakties skraistė kelia liūdesį ir nerimą.
Ir laukti aušros, – net jei ji nušvis tuoj pat, po kelių valandėlių, –
kartais būna sunku ir nekantru.

Todėl ir sakau tau: žvalgykis į tuos dalykus, kurie primena saulę.
Ir tikėk tuo,
kad už septynių akimirkų arba už devynių kalnelių –
visai čia pat –
ji ims ir plačiai nusišypsos
būtent tau.