- Ten vyko mūšis, ne kitaip. – padarė išvadą Bleikas, išklausęs ryte į stovyklą atskubėjusio trolio Ežio pasakojimą apie pilies sargybinius, kuriuos visą naktį gąsdino baisūs reiškiniai miške, toje pusėje, kur, kaip rodė biolokatorius, buvo didelis dekabų telkinys. Maždaug vidurnaktį ten prapliupo švysčioti spinduliai, sproginėjo kamuoliniai žaibai, tokio reginio pilies bokštuose sargybą ėję troliai kaip gyvi nebuvo regėję. Kad ten kažkas vyko, buvo aišku ir be trolio pasakojimo. Drioksėjimai ir dundesys buvo girdimas turbūt net stepėje.

Bergas mostelėjo link naujo, jau trečio biolokatoriaus, ką tik teleportuoto jiems iš Melvilio.

- Dekabų telkinio nebėra. Dviejų žmonių, kuriuos vakar užfiksavome miške – taip pat. Tik trolių kaimas šviečia kaip švietęs. Jie ten išsišaudė tarpusavyje. Tiedu žmonės iššaudė dekabus ir patys žuvo, arba mirė nuo sužeidimų. – pasiūlė versiją.

- Reikia eiti apsidairyti. – nutarė Bastjenas. – Tupėdami stovykloje, nieko nesužinosime.

- Kas eis? – paklausė Bleikas.

- Aš, tu ir Bergas. – Bastjenas atsisuko į Gibsoną. – Deni, keliauk į kaimą ir sėdėk prie komunikatoriaus.

- O kaipgi stovykla?

- Nieko jai neatsitiks. Nebent žvėrys maisto paketus ištampys. O jeigu užpuls kitokie žvėrys – vienas neapsiginsi, kaip neapsigynė Kovalskis. Kaime saugiau.

- Ką gi, logiška. Eime. – paragino draugelį trolį Gibsonas.

- Judam. – sukruto ir Bastjenas. – Bergai, tu su biolokatoriumi eisi per vidurį. Pamiršk, kad esi Girioje, pamiršk trolius, dekabus, Kovalskį. Tavo darbas – žiūrėti į ekraną, stebėti apylinkes. Nenuleisk nuo prietaiso akių, kad ir kas benutiktų. Tavo saugumu pasirūpinsim mudu su Bleiku. Bleikai, dengsi Bergą iš užpakalio.

- Okei. Užpakalio, tai užpakalio, nors man labiau patinka žodis “užnugaris” arba “ariergardas”.

- Ir nepamirškit nusistatyti savo teleportatorių maršrutui į Melvilį. – pridūrė Bastjenas. – Jeigu kils mūšis ir teks nešti kudašių, neturėsime laiko krapštinėtis.

Bergas su Bleiku padarė, kas buvo liepta ir patraukė paskui Bastjeną.

Diena šilta, saulėta, oras skaidrus, gaivus. Būtų vienas malonumas tokią dieną vaikščioti po mišką, jei ne vakarykščio mūšio kaime prisiminimai ir naktiniai šermenys. Bleikas kulniavo Bergui iš paskos, kramtydamas žolės stiebą dairėsi aplinkui ir patyliukais keikėsi. Į tokią velniavą jis dar nebuvo pakliuvęs. Aršūs susišaudymai su nelegalais gimtąjame Marse dabar jam atrodė vaikiškais žaidimėliais smėlio dėžėje, palyginus su žygiu per paslaptingą, klaikią svetimo pasaulio girią.

- Stop! – iškėlė staiga ranką Bastjenas ir stabtelėjęs ėmė kažką apžiūrinėti žolėje, netoli upės kranto.

- Kažkas užkandžiavo. Paukštį surijo. – parodė plunksnas ir keletą kaulų. – Kaip manai, Bleikai, ar dekabai valgo savo giminaičius paukščius ? Mes beždžionių lyg ir nevalgom.

- Nejau nemėgsti kvepiančio kiaulės kumpio? O kiaulė – fiziologiškai artimesnis padaras nei beždžionė.

Kiek paėjėję, jie vėl stabtelėjo. Šįkart rado po medžiu besivoliojančius du dekabų lavonus.

- Prisišlaistė po mišką, bestijos. – pakomentavo Bleikas, paskui parodė žaizdas. – Kažkas spinduliu pavaišino.

Dar po kokių dvidešimties minučių Bastjenas vėl sustojo. Pamojo Bleikui ir Bergui, kad ateitų pas jį, parodė į priekį.

- Dievulėliau! – išpūtė akis Bleikas, iki šiol nematęs nieko panašaus.

Ant kalvos pūpsojo pilkas apvožtas kregždžių lizdas, didumo sulig sporto sale. Jis buvo supintas iš lanksčių jaunų medelių ir krūmokšnių šakų, apdrėbtas moliu, o dabar – suskilęs ir aprūkęs. Lizdą juosė gal metro aukščio smėlio pylimas. Ant pylimo – baslių tvora, apipinta ta pačia dekabų statybine medžiaga – jaunų medelių stiebais ir krūmų šakomis.

- Dekabų lizdas. – burbtelėjo Bastjenas. – Mačiau kažkokiame filme, kaip jie atrodo.

- Eisim į vidų? – paklausė Bleikas.

- Bergai, kaip ten biolokatorius?

- Ekranas tuščias.

- Tuomet galim eiti.

Trijulė persiropštė per pylimą, apėjo aplink lizdą, ieškodami landos. Ties ja buvo primėtyta ginklų, drabužių skiaučių, smėlis pajuodęs nuo susigėrusio į jį kraujo. Pati landa gerokai apdaužyta, pusiau užgriuvusi. Ir nė vieno lavono, nors mūšio pėdsakai badyte badė akis, kur bepažvelgtum.

Lizdo viduje – erdvu, vėsu lyg rūsyje, dvokia svilėsiais. Palei sieną ratu rikiavosi beveik šimtas, kaip apytikriai suskaičiavo Bleikas, sumažintų lizdų kopijų, padarytų iš kažkokio minkšto plastiko. Gultai tikriausiai. – nutarė Bleikas, paskui pažvelgė į salės vidurį, kur riogsojo visas kalnas išvartytų, tarsi kokio sprogimo išblaškytų įrengimų. Priėjo arčiau, apžiūrėjo plastikinę spintą su styrančiais į visas puses nukarpytais laidais.

- Tai štai kas apšvarino etnografų bazę. – parodė kitiems lipduką ant spintos, su užrašu: “Melvilio universiteto nuosavybė.”

Bastjenas pasišaukė juos prie kito aparato.

- Dirbtinis intelektas. Modelis “A-30”. Pagaminta Heilio imperijoje. TT elektronikos kompanijos 2-oji gamykla Diomede... – perskaitė garsiai. – Iš kur dekabai gavo Heilio gamybos aparatūrą?

Bleikas su Bergu tik pečiais patraukė.

Visi trys išsikapurnėjo į lauką.

- Viskas aplinkui išdegę. – lėtai dairėsi Bastjenas. – Medžiai aplink stovyklą suniokoti spindulių ir žaibų. Ir siautė čia ne gaisras. Tai buvo mūšis, ką patvirtina ir trolių pasakojimai. O jeigu vyko mūšis, tai kur, po perkūnais dingo lavonai? Žvėrys per naktį 100 dekabų nesužiaumos, o jeigu ir sužiaumotų – vis tiek liktų bent pora kaulelių. O čia – švaru, tik kelios drabužių skiautės voliojasi.

- Bastjenai... – Bleiko balsas staiga prikimo.

Bergas pirmasis pamatė, kas išgąsdino draugą. O pamatęs – griebėsi už burnos, pratrūko žiaukčioti.

Visai šalia stovyklos, galingo medžio vainike, pamauti ant nulaužtų šakų tarsi kepsniai ant iešmų, kabojo du lavonai. Vyras ir moteris. Iš perskrostų pilvų išvirtę viduriai karojo, liūdnai linguodami vėjyje, vos nesiekdami žemės.

- Dar du paslaptingojo chirurgo pacientai. – sumurmėjo Bleikas.

- Kažkas artinasi! – šūktelėjo staiga Bergas. – Greitis – 100 kilometrų per valandą. Atstumas iki mūsų – 10 kilometrų. Juda iš vakarų, visiškai tiesia linija. Mišku taip eiti neįmanoma, juolab tokiu greičiu. Matyt, skrenda. Tai ne žmogus, ne trolis ir ne dekabas!

- Skubiai po žabais! – sukruto Bastjenas ir nusiritęs prie pylimo, apsivertė šakomis, skirtomis tvorai pinti. Priedanga nelabai patikima, bet nieko geresnio stovykloje nebuvo. Nebent lizdas, tačiau vidun įlindusi trijulė atsidurtų spąstuose.

Netrukus per lizdą ir sutryptą aikštelę tarp lizdo ir pylimo perbėgo didžiulis šėšėlis. Iš viršaus pasigirdo duslus pliaukšėjimas, tarsi vėjyje smarkiai plaktųsi storo audeklo gabalas.

Baisu pamatyti kažkokį monstrą, bet dar baisiau lindėti po šakomis jo nematant ir nežinant, ką jis daro. Bleikas kiek praskleidė šakas, dirstelėjo viršun ir pasišiaušęs iš siaubo ėmė patyliukais keiktis. Virš dekabų lizdo kabojo ir didžiuliais odiniais šikšnosparnio sparnais plakė gigantiškas sutvėrimas. Detales įžiūrėti buvo sunku – pernelyg didelis atstumas. Visgi pavyko pastebėti dvi visai žmogiškas rankas, kuriose padaras laikė po spinduliosvaidį. Ne mažą, nešiojamą, bet didesnį, stacionarinį, kurio nesugebėtų pakelti joks žmogus. Tai liudijo, kad padaras ne tik pasiutiškai stiprus, bet ir protingas. Bent jau protingesnis už trolius.

Iš po žabų krūvos staiga plyksterėjo spindulys. Iš sutvėrimo krūtinės pažiro kibirkštys. Bleikas tučtuojau puolė ugnį atidengusiam Bastjenui į talką. Bendromis pastangomis jiedu nuskabė baidyklei sparnus, šie nupleveno pavėjui, lyg marškos, o padaras, dusliai sumaurojęs, šliumšterėjo lyg maišas ant dekabų lizdo, nusirito nuožulniu kupolo stogu žemyn, žnektelėjo į smėlį ir, keldamas debesis dulkių, ėmė blaškytis agonijoje. Iš nukapotų gyslų švirkštė raudono kraujo fontanai ir dar kažkas žalio, lipnaus. Aplink pasklido toks dvokas, jog net kvėpuoti pasidarė sunku.

Sutvėrimui nustojus kriuksėti ir trūkčioti, pirmasis iš po žabų išsikapstė Bastjenas. Atsargiai prisiartino, ilga kartimi pabaksnojo padarui pilvą. Paskui įbedė ją į išsprogusią paukštišką akį, spustelėjo ir pasuko. Jokios reakcijos. Baidyklė nugaišo.

Bleikas mindžikavo atokiau, nesiryždamas artintis.

- Kas tai, Bastjenai?

Tas tik pečiais patraukė.

- Išprotėjusio genetiko fantazijos vaisius. Arklio kūnas, žmogaus rankos, voro-giganto galva su aštuoniomis voriškomis kojomis ant kaklo, vietoj šaliko... Visa krūva pačių įvairiausių gyvūnų detalių, sudėtų į vieną sutvėrimą.

- Genetika. – reikšmingai palingavo galva Bergas.

- Taigi. – pritarė Bleikas. – Panašu, kad einame teisingais pėdsakais. Nelegalai dirba Girioje. Galbūt kažkur visai netoliese. Išleido mažylį pažaisti į kiemą...

Jie pagaliau persiropštė per pylimą ir nukabino nuo medžio negyvėlius.

- Devisas! – apstulbo Bleikas.

- Koks Devisas? – nesuprato Bastjenas.

- Konradas Devisas. Nelegalo Tomo Deviso antros eilės brolis.

- Tu tuo tikras?

- Aš gi marsietis, Bastjenai. Kiekvienas marsietis pažįsta šią šeimą.

- Ką gi... Tai – dar vienas įrodymas, kad nelegalai kažkur netoliese. Įdomu būtų sužinoti, kas čia, po perkūnais, vyksta. – apžvelgė mūšio lauką Bastjenas.

Dekabų lizde atlupę nuo aparatų kelias skardas, susimeistravę iš jų kažką panašaus į kastuvus, visi trys pasikeisdami išrausė paupio smėliuke duobę, palaidojo Marso valdovo brolį ir moterį. Prieš tai Bleikas nuėme juodviejų žiedus ir merginos medalioną.

- Atiduosiu bioenergetikams. – paaiškino apiplėšimo motyvus. – Ant šių daikčiukų liko šeimininkų energetinis pėdsakas. Galbūt pavyks per juos pasijungti prie jų energoinformacinių laukų. Atkursim, kas čia vyko šiąnakt, o gal ir nelegalų landynės vietą pavyks nustatyti.

- Nebloga mintis. – linkterėjo Bastjenas.

Susprogdinę lizdą su etnografų ir dar galai žino kieno, galbūt nelegalų aparatūra, kad ji niekam daugiau nebeatitektų, visi trys patraukė atgal tuo pačiu keliu palei upę į kaimą. Sustojo prie dviejų dekabų lavonų po medžiu.

- Paliksim žvėrims? – klausiamai žvilgterėjo į Bastjeną Bleikas. – Gal užberkim žemėmis? Visgi protingi sutvėrimai, nors ir iš Užribio.

- Oras! – riktelėjo staiga Bergas.

Visi trys akimirksniu griuvo į žolę ir nusirito į skirtingas puses. Padarė tai pačiu laiku, mat į ateivių iš Užribio lavonus užsižiūrėjęs Bergas pastebėjo besiartinančius priešus, kai šie jau buvo visai čia pat.

Supliaukšėjo sparnai, šalia dekabų lavonų dunkstelėjo milžiniškos kanopos. Tai buvo toks pats padaras, kokį pavyko numušti virš lizdo, tik gerokai didesnis, kokių 5 metrų ūgio. Apsidairė, sužiuro į lavonus, kriuktelėjo ir ėmė juos doroti. Mikliai iškratė iš drabužių, galingomis rankomis suplėšė gabalais ir surijo. Visa tai užtruko ne ilgiau kaip minutę.

Štai kur dingo lavonai iš stovyklos. – pagalvojo Bleikas. Paskui pažvelgė į viršų. Ten sukosi dar keturi padarai. Tuo tarpu penktasis, ką tik papietavęs, dairėsi aplinkui ir dusliai kriuksėjo. Juoda plaukuota galva su paukštiškomis akimis sukiojosi vos ne 360-čia laipsnių. Iš kaklo dygstančios pusantro metro ilgio nariuotos, apžėlusios voriškos kojos, užsibaigiančios aštriais kabliais, lėtai mataravo, tarsi čiupinėdamos aplinką.

Bleikas atsargiai pasislinko dar kelis metrus tolyn nuo pabaisos ir pajuto šlampant kelnes. Atsisukęs pasižiūrėti, kas ten per velniava, pamatė, jog užpakalis mirksta upėje. Toliau trauktis nebėra kur. Laimė, nuo ore kabančių baidyklių akių jį dengė ant kranto augantys, virš vandens nusvirę krūmai.

Žiebti spindulinį impulsą pernelyg rizikinga. Sudeginsi vieną padarą, o viršuje sklandantys jo draugužiai tave patį spirgu pavers, pamatę, iš kur šaudoma. Spindulys – ne kulka. Net pusaklis tokį ryškų daiktą įspoksos.

Paralizatoriaus nauda irgi kėlė abejonių. Impulsas, paralyžuojantis žinduolių nervinius centrus, šio padaro gali nepaveikti. Kas žino, kokia pas jį nervų sistema.

Bleikas išsitraukė iš dėklo nedidelį vamzdelį – smūgiosvaidį. Pakrapštinėjo galios reguliatorių, suspaudė vamzdelio skleidžiamą jėgos lauką į galingą nematomą taraną, iš už 100 metrų galintį pramušti metro storio mūro sieną.

Lyg pajutęs kažką negero, padaras grėsmingai sukriokė ir metėsi link upės. Kažkas švilpterėjo, į vandenį visai šalia Bleiko pliaukšterėjo baltas, storas čiuptuvas, žaibiškai išsivyniojęs padarui iš po sparno.

- Dar vienas siurprizas. – sumurmėjo Bleikas. – Šitas kaubojus, pasirodo, dar ir lasą turi.

Marsiečiui visos blusos apmirė, kai pačaižiusi botagu vandenį, bestija pajudėjo tiesiai link jo.

Pumptelėjo smūgiosvaidis. Padaras bejėgiškai suplakė sparnais, nusirito žole tolyn nuo kranto, kabindamasis voriškomis kojomis už krūmų, nesėkmingai mėgindamas sustabdyti ritimąsi. Nusirito, tačiau liko gyvas ir, atrodo, sveikas, nors žmogus nuo tokio impulso išsitaškytų lyg supuvęs obuolys. Pribaigti teko spinduliosvaidžiu.

- Taiklioji Ranka. – pats save pagyrė Bleikas, kai spindulio nurėžta galva nusirito žole. Pagaliau atsirado proga nerti į vandenį ir ieškotis saugesnės vietos, ką jis tučtuojau ir padarė. Tyliai paniro, keliais galingais yriais pasiekė kairįjį krantą, išsikapurnėjo iš vandens ir smuko į tankmę. Idėja panardyti kilo pačiu laiku, nes tą vietą, kur jis ką tik mirkė savo užpakalį, jau čaižė spinduliai iš oro.

Dešiniąjame krante iš miško į orą švystelėjo spindulių serija. Vienas iš sklandžiusių sutvėrimų užskrido tiesiai ant to punktyro – parūko dūmai, padaras dribo žemyn. Į mūšį įsijungė Bastjenas arba Bergas.

- Bleikai, užnugaris! – riktelėjo Bergas.

Bleikas sukluso. Bergo biolokatorius nemelavo. Jo krante, kažkur virš miško, tikrai plakė sparnai.

- Oras! – šūkavo kitame krante Bergas. – Aštuoni taikiniai ore! Bastjenai, du nusileido mūsų krante, aš juos sutvarkysiu! Bleikai, tavo pusėje – šeši!

- Amen. – užbaigė Bleikas pakuždomis. – Užimkit man vietą eilėje pas šventą Petrą, vyručiai...

- Bastjenai, palauk, nešaudyk į orą! Ten žmonės! – užriko staiga Bergas.

- Gal angelai? – nusistebėjo Bleikas. – Pasimaišė jaunuoliui... Žmonės ore... Iš kur? Iš tankios medžio lapijos visai prie pat Bleiko, staiga kyštelėjo plaukuotas baidyklės snukis. Marsietis nurėžė spinduliu galvą, tarsi kardu. Taip kautis pasiūlė iš ano kranto riktelėjęs Bastjenas, spėjęs pastebėti, jog netekusi galvos, baidyklė akimirksniu nudvesia. Pataikius kitur, net perpjovus kūną pusiau, gyvybė dar ilgai ruseno, iš kaklo dygstančios kojos tebemataravo, viską aplinkui laužydamos ir niokodamos, tarsi nuo ašies nutrūkęs propeleris.

Vėl sumaurojo – jau kitame medyje. Bleikas iššovė. Bumbsėdama lyg obuolys į šakas, žemyn nusirito dar vieno padaro galva. Taškydamasi krauju ir žaliu dvokiančiu skysčiu, nusirito pakrantės nuokalne į upę, nuskendo, šnypšdama lyg nuodėgulis.

Bleikas veikė kaip robotas. Minčių nebeliko. Jausmų – irgi. Tik refleksai. Sušnypštė už nugaros – šūvis į dešinį upės krantą. Kriuktelėjo priekyje – šūvis į miško tankmę. Aukšto, į pušį panašaus medžio kamienas driokstelėjo, pažiro kibirkštys ir skiedros, medis klaikiai sugirgždėjo ir ūžtelėjo skersai upę lyg tiltas. Kažkas sučiuženo po kojomis. Tuo pat momentu kriuktelėjo kairėje. Bleikas šovė į kairę ir staiga parvirto, kojas suveržus slidžiam, lipniam čiuptuvui. Jį nukirtęs ir vikriai išsipainiojęs, marsietis nurėžė laso savininkui galvą ir skubiai apsidairė, ieškodamas naujo priešo.

Viešpatie, kada gi visa tai baigsis? Kiek jų dar liko? – nusišluostė atgalia ranka prakaitu pasruvusį veidą.

Ore virš galvos staiga pasigirdo gerai pažįstamas garsas. Bleikas pakėlė akis ir net išsižiojo: tiesiai į dvi pakilti besiruošiančias pabaisas dešiniąjame krante pikiriavo kovinis vimanas, kuris ir skleidė tą pažįstamą zyzimą. Juodas teleportatoriaus burbulas buvo papuoštas baltu, plėšriai iltis prašiepusios panteros snukiu. Po emblema rikiavosi visa eilė žodžių ir skaičių:

AKKP 2E ŠDB “Pantera”.

Ajanto karinių kosminių pajėgų 2-osios eskadros šturmo desanto būrys “Pantera”... – akimirksniu iššifravo Bleikas.

Žmonės ore... Štai ką turėjo galvoje Bergas.

Spėlioti, iš kur Girioje atsirado Ajanto kariškiai, nebuvo laiko. Bleikas krito kniūbsčias ant žemės, užsidengė rankomis galvą. Po akimirkos šnypštelėjo vimano spindulinis pabūklas. Oranžinis kamuolinio žaibo apelsinas žiebė tiesiai į du padarus dešiniąjame krante – net žemė susiūbavo.

Sprogimo bangos į šalį per kelis metrus nusviestas Bleikas pramerkė akis, apsidairė. Vimanas šastelėjo aukštyn ir stojo į mūšį su naujais priešininkais – pustuziniu ore ratus sukančių baidyklių. Kitame krante šniokštė vandeniu pamažu užsipildantis, garų tumulais apsigaubęs krateris.

- Gyvas? – išgirdo virš savęs Bergo balsą.

- Kaip nebūtų keista. – linkterėjo Bleikas. – Iš kur čia legionieriai atsirado ? Kas juos iškvietė į Girią?

- Nežinau, Bleikai. Eime. – timptelėjo už rankovės Bergas. – Reikia Bastjeną į kitą vietą pernešti. Aš nepakeliu – sunkus lyg cemento maišas... – Bergas iš paskutiniųjų tvardėsi, bet veido raumenys nebeklausė, nevaldomai trūkčiojo iš įtampos ir baimės.

Jiedu perbėgo Bleiko įverstu į vandenį medžiu į kitą krantą. Bastjenas mirko vandenyje, tik ant akmens padėta galva kyšojo. Bleikas čiupo jokių gyvybės ženklų nerodantį kolegą už pažastų, Bergas – už kojų, nutempė į krūmus toliau nuo kranto.

- Kol jis šaudė į ore sklandančius sutvėrimus, du iššoko iš miško... – lūžinėjančiu iš susijaudinimo balsu pasakojo Bergas. – Sugriebė kažkokiomis ataugomis, apvyniojo ir pradėjo traukti kiekvienas į savo pusę. Būtų perplėšę pusiau, bet pasirodė vimanai... – Bergas springo ašaromis, tupinėjo aplink Bastjeną, nebežinodamas, ko griebtis, kur dėti drebančias rankas.

Na ir padėjėją man pakišo... – piktai pagalvojo Bleikas. – Su tokiu jautrumu jam tik tikybą mergaičių licėjuje dėstyti...

- Palik jį ramybėje. – nuvijo Bergą nuo Bastjeno. – Rimtų žaizdų ir nudegimų nėra, kraujas neteka, kaulai, kiek supratau, sveiki. Truputėlį prismaugtas ir tiek. Atsipeikės... – jis vėl apsidairė aplinkui. Vimanas svaidėsi žaibais ir spinduliais, numušinėjo baidyklę po baidyklės. – Bergai, o kur tu biolokatorių nukišai?

- Nuske-e-e-e-e-ndo! – suaimanavo galutinai vadžias paleidęs Bergas.

- Asilas! Vėpla! Dabar mes akli kaip kurmiai! – įdūko Bleikas.

Jam besiplūstant, švilpterėjo lasas. Skambiai pliaukšterėjęs, apsivijo per juosmenį, susiveržė ir trūktelėjo.

- Namo-o-o-o-o-o!!! – užriaumojo marsietis, čiuoždamas vandens paviršiumi į kitą krantą lyg vandens slidininkas. – Čiupk Bastjeną ir dink iš čia!!!

Bergas sukniubo ant beatsigaunančio, lūpas be garso judinančio, akis bemarkstančio Bastjeno ir pratrūko isteriškai raudoti. Viskas. Galas. Beliko laukti savo eilės. Vienas. Visiškai vienas vidury klaikaus miško, už tūkstančių kilometrų nuo namų.

NAMŲ!!!

Pagaliau supratęs, ką jam šaukė Bleikas, jis drebančiomis rankomis nusiplėšė nuo diržo teleportatorių ir spustelėjo starto klavišą. Dar akimirka ir Giria pradingo. Jis stovėjo laikinoje Bleiko būstinėje, paprasčiausiame Melvilio priemiesčio kotedže.

- Bastjenas! – susigriebė staiga. – Kur Bastjenas?!

Sužiuro sau po kojomis, kur turėjo gulėti šefo kūnas. Tuščia. Kūno nėra.

- Grįžo atgal... – suvapėjo Bergas. – Atsipeikėjo ir teleportavosi atgal pas Bleiką... Grįžo gelbėti Bleiko...