Mąstau raudonus minčių karoliukus.
Po vieną varstau ant gelsvos prisiminimų smilgos.
Tiktai dėl to, kad perlaužus išbarstyti galėčiau.

Kokia kvailystė kiekvieną savo judesį, atodūsį, prisilietimą
Iškeist į vieną šypseną.
Bet jei tai taip kvaila, tuomet noriu būti pačia didžiausia kvaile.

Ir vėl šįvakar lieka tiktai pridusęs vakaras kačių kniauksmu,
Ir perregimas ilgesys jazmino
Paliest praeinantį baltu žiedu...