- Kelkis. – jau po vidurnakčio kumštelėjo snaudžiančiai Megei Konradas. – Laikas eiti.

- Ką? – krūptelėjo toji. – Kur eiti? Ach taip... – pagaliau prisiminė, kur esanti. – Eime. – atsistojo rąžydamasi.

Jiedu patraukė į pietus. Pasak Megės, būtent toje pusėje buvo stovykla, į kurią dekabai gabena “Olos” įrengimus. Megė rodė kelią. Ėjo vikriai, tyliai ir sparčiai, lyg džiunglėmis į medžioklę sliuogianti pantera. Po valandos staiga sustojo, pakėlė ranką. Iš paskos dūlinęs Konradas apmirė vietoje, kaip buvo įpratęs, kai pastebėdavo gestą “dėmesio”.

- Jie visai čia pat. – susijaudinusi sušnabždėjo Megė.

Sukritę į tankų pomiškį, jie ėmė šliaužti. Netrukus Konrado ausis pasiekė iš tarnybos armijoje laikų labai gerai pažįstamas garsas, panašus į gandro kleketavimą – dekabų pokalbių nuotrupos. Iki šiol šiuos garsus teko girdėti tik ausinėse, kai pavykdavo perimti dekabų erdvėlaivių įgulų pašnekesius. Dabar jie skamba gyvai, čia pat, vos už kelių dešimčių metrų.

Palyginus su anksčiau matytomis ir griautomis dekabų gyvenvietėmis bei bazėmis, šioji buvo visai nedidukė ir labai primityvi, paskubomis suręsta. Ant neaukštos, nuo augmenijos nuvalytos kalvos, prie pat upės, pūpso statinys, panašus į apvožtą kregždžių lizdą. Jį juosia neaukštas, žmogui juosmenį siekiantis pylimas ir iš baslių suręsta tvora. Tarp tvoros ir lizdo – stovyklos kieme – slankioja tamsūs sargybinių siluetai.

- Apeik iš dešinės, tik labai tyliai ir atsargiai. – liepė Megei Konradas, o pats patyliukais nušliaužė kairėn. Netrukus abu susitiko kitoje kalvos ir stovyklos pusėje.

- Slapukų nepastebėjau. Tik sargybiniai anapus tvoros. – apibendrino žvalgybos rezultatus Konradas. – Jaučiasi saugūs kaip namie. Biolokatoriaus neturi arba išjungė, kitaip jau seniai būtų mus pastebėję ir aliarmą pakėlę. Tik pulk ir džiaukis. – jis šypsodamasis žvelgė į draugę, išsitepliojusią veidą kamufliažiniu kremu. – Na kaip, Peliuke, pakariausim?

Megė linkterėjo.

- Pradedam. Nušienausim sargybinius nuo pylimo, tada trenksim į lizdą. Vienam iš mūsų reikės didžiausios galios impulsais trupinti lizdą, kad išbaidytme iš jo dekabus, o kitam beliks svilinti išėjimą, pro kurį jie veršis į lauką. Sunaikinę lizdą, eisim sprogdinti “Olos”.

- Galėtum legionierių būriui vadovauti. – įvertino planą Konradas. – Judam, Peliuke. Jei pasimesim, susitikimo vieta – ta pati griova, kurioje praleidome šią dieną.

- Judam.

Jiedu perliejo spinduliais sargybinių siluetus. Pasigirdo šaižus, ausį veriantis, buvusio kariškio širdžiai toks mielas gaištančių bestijų cypimas. Apsiaustai užsiliepsnojo, siluetai vienas po kito nuvirto. Patenkinta Megė azartiškai ūktelėjo kažkokį karo šūkį. Mažos dailios nosytės šnervės karingai virpėjo, akys degte degė. Štai tau ir laborantė. – vis labiau stebėjosi Konradas. – Trini su mergiūkšte tą patį mokyklos, koledžo, universiteto suolą, dirbi su ja, gyveni, miegi vienoje lovoje, bet taip ir neperpranti iki galo, nė nenujauti, kokia tigrė gali slypėti tame dailiame, švelniame įpakavime.

Iš sueižėjusio nuo kamuolinių žaibų sprogimų lizdo išvirto visas tumulas panikuojančių dekabų. Konradas nukreipė į tą krūvą spinduliosvaidį. Nušienavo visus. Trenkė žaibą į patį įėjimą. Viduje kažkas driokstelėjo – net žemė susiūbavo. Tačiau ir dekabai nesnaudė. Susiorientavę pagal tamsoje aiškiai matomas Konrado ir Megės spindulių trajektorijas, jie sukoncentravo ugnį į tas vietas, iš kur spinduliai buvo paleisti. Teko nutraukti lizdo apšaudymą ir keisti pozicijas.

- Nudėjau ne mažiau kaip trisdešimt! – riktelėjo Konradas.

- Ir aš panašiai! – atsiliepė Megė. Prieš galutinai pradingdama tamsoje, dar pasiuntė oro bučkį.

- Pasiutėlė. – susižavėjo Konradas. Užsiglaudęs už medžio, vėl sužiuro į stovyklą. Liepsnojo tvoros basliai, blaškėsi ir spiegė sužeisti dekabai, kleketavo sveiki... Konradas vėl pradėjo šaudyti, nukirto dar keturis ar penkis ir tučtuojau susilaukė atkirčio. Vėl pakeitė poziciją, bet dekabų spinduliai jau nebeatsiliko, kaip anksčiau. Aplink Konradą užvirė tikras pragaras.

- Dabar tai bus! – persigando. – Biolokatorių įsijungė... – suprato dekabų taiklumo priežastį.

Reikėjo apsispręsti – arba nutraukti ataką ir pasitraukti ten, kur nebepasiekia dekabų spinduliai, taip išsaugojant sveiką kailį, arba rizikuoti ir dar sykį pabandyti pribaigti lizdą, galutinai sugriauti vos besilaikantį statinį ir taip sunaikinti likusius priešininkus.

Dekabų ugnis vis stiprėjo. Spinduliai lyg ugniniai kardai šienavo tankius krūmus. Pasipylė kamuolinių žaibų spiečiai. Aplink Konradą drioksėdami lūžo ir klaikiai girgždėdami virto medžiai – tik spėk dairytis, kad kuris nors neužvažiuotų per pakaušį.

Konradas įstatė į ginklą naują energijos šaltinį, pasitaisė ant diržo teleportatorių, kad būtų lengviau pasiekti ir įniršęs, pagautas mūšio azarto, sugriežė dantimis.

- Na, žąsinai, laikykitės! Ateinu...

Jis išsilenkė čia pat šliumšterėjusio liepsnojančio medžio ir strakaliodamas lyg kiškis į šalis, zigzagais ėmė artintis prie lizdo. Ore susikryžiavo du spinduliai – jis tuojau pat šovė į tas vietas, iš kur jie buvo paleisti. Šaižus klyksmas paskelbė, jog vienas šūvis tikslą pasiekė.

- Viskas. Užteks. Pralošiau... – sumurmėjo, šluostydamasis nuo kaktos prakaitą. – Laikas teleportuotis velniop iš čia.

Tuo momentu, kai rengėsi riktelėti Megei, jog reikia trauktis, jam ant sprando nudribo kažkas sunkaus, šalto, slidaus.

- Tfu, velnias! Tik smauglių man dabar betrūko...

Nespėjo jis užbaigti frazės, kai smauglys, ar kas ten bebūtų, su pasiutiška jėga trūktelėjo jį į viršų. Konradas pakibo kone pačioje medžio viršūnėje. Pilvą staiga nutvilkė aštrus skausmas. Prieš užtemstant sąmonei, jis dar spėjo pajusti, kaip iš atidaryto lyg konservų dėžutė pilvo viskas verčiasi į lauką.