Tu stovi čia, pusiaukelėje. Priešais tave baltos durys. Tu ėjai, bet sustojai. Tu bijai. Bijai atidaryti baltas duris. Nežinai, kas laukia už jų. O tu jau pavargai nuo spėlionių, nuo kankinančių minčių, nuo svajonių... Tau nusibodo laukimas, kelionė per nežinomą kelią. Tu sustojai prie baltų durų. Tu dvejoji. Suklumpi. Švelniai priglaudi savo galvą prie jų ir tyliai klausaisi. Gal ką išgirsi? Tu klausaisi. Už baltų durų girdėti švelnus šnabždesys, švelnus lapų šnarėjimas. Šnabždantis balsas seka pasaką. Tu jos klausaisi. Ir ta pasaka tokia graži, bet liūdna. Ji tau primena tave ir tavo kelią. Balsas šnabžda ją, ir tu užmerki savo mėlynas akis ir klausais. Už baltų durų balsas šnabžda pasaką apie tave ir tu atsimerki. Tavo ranka pakyla ir paliečia auksinę baltų durų rankeną. Tu jas atidarai.
Už baltų durų tau balti jazminai pasaką šnabždėjo, baltų jazminų lapai tavo skausmą slėpė. Už baltų durų dingo jo žalios akys, pranyko tas švelnus jo balsas.
Už baltų durų tu surasi savo laimę, kuri slepiasi už baltų jazminų. Už jų, tarp dieviškų žiedų tu pamirši, kas tave taip naikino.
Ir tu pradingsti už baltų durų...