Aš kartais pavargstu nuo triukšmo,
O kartais nuo mėlyno dangaus tylos...
Aš kartais nesustodama kalbu per dieną,
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą,
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti maža mergaite,
O kartais noriu tapt suaugusia labiau...
Aš kartais pabandau būt pati svarbiausia,
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus,
O kartais noriu noriu, kad suprastum tu...
Aš kartais būnu abejinga vaiko skausmui,
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip, kaip liepia protas,
O kartais mane nugali širdis, pilna jausmų...


Žinok, yra žodis atostogos,
kai ilsisi kūnas, patiestas žolėj,
ir mintys laksto su vėju linksmai,
į galva negrįžta durni klausimai.

Tiesiog tu šiek tiek pavargai
nuo gyvenimo ritmo, žmonių,
pailsėki ir laikas viską pakeis,
lyg draugas geriausias tavo dienų...

Pamiršk egzistencinius klausimus,
jie neleidžia ilsėtis jausmams,
kai sugrįši atgal pailsėjusi,
vėl galėsi dalintis mintim...