Salomėjos Nėries sūnui Sauliui Bučui
(1930-10-23 – 2007-02-20) atminti

1. Pavasaris

O tokia meilė – tokia meilė
Žiedų žiedai žieduotai žemei!
(Iš „Laukinės obelys\", 1938)

Patvino Nemunas prie pat Pažaislio,
Suvirpo bokštai pietuose šventovės,
O dienos – jaudinančiai vaiskios –
It kvapnios pušys įsaulyje stovi...

Žieduoti Palemonas
Ir Kertupis, ir Praviena, –
Juk „sužydėjo visos gėlės man vienai\"!

Pavasaris įsigalėjo,
Palaima per kalnelį ritas,
Po lanką braido šiltas vėjas...
„Sauliuką budina saulytė\".

2. Vasara

Žydi saulė raudonais žiedais,
Paskutinį kartą žydi saulė – –
Man vienam ji sužydės juodai...
O gražus dainuojantis pasauli!
(Iš „M.K.Čiurlionio paveikslų\")

Dar neištirpęs žiedlapių kvapniųjų sniegas...
Iš kur tiek nepažįstamų žmonių?

Tėtuk, sakyk, kodėl ilgai mamytė miega?
Kodėl nešvinta skruostai raudoniu?
Kodėl mes ją paliekam prie pilksios sienos?
Ar ji daugiau namo negrįš?

O prie namų pražydę kvepia liepos,
O tarp gėlių pranyksta molio kauburys...

3. Ruduo

Tu nubusi vidury nakties. –
Tai gimtoji žemė tave šauks.
(Iš „Tu nubusi, 1938)

Sapnavos lapkritį vaizdai:
Pražydęs diemedis, brasta,
Įrudę ganosi arkliai...
Ir šaltuonėlė Širvinta...

O ta gaivioji žaluma,
Ta Suvalkijos lyguma!
Raudono pastato plyta,
Senelio rankų dar liesta...

Saulėteky žvilgės rasa,
Prabėgs į pievas pro mane
Salomėja – dukra basa
Languotąja mamos suknia...

4. Žiema

Lyg mirusios jūros aplinkui. –
Kuo alpstančią širdį paguost?
Nuo nuovargio keliai sulinko...
(Iš „Negesk, žiburėli\", 1943)

Speigų vasarį žiemiuose
Pamėlęs ledas ežero,
Poetės tėviškės dvasia
Palydima pro ašaras

Kartų kalnelin iškeliauja.
Ir atmintis – kartu su ja:
Ryšys nutrūkęs karšto kraujo,
Pražilus sielvarto gija,

Nes nesubers po smėlio saują
Vaikai, pasklidę po pasaulį.

... Griežtąja svetimų valia
Nuo motinos atskirtas,
Pareina pievele žalia
Pro dar pernykščias stirtas

Ir ašarų nelaiko –
Toksai širdies maudimas.
„Akmenėlius skaito
Širvinta nurimus\"...