Ištisos dienos,
Ištisos naktys
Verkia dangus.
Kas jį įskaudino?
Kas jį nuvylė? –
Ašaras pila ant žemės jausmų.
Kaip jį paguosti?
Kaip nuraminti? –
Verkia širdis.

Skausmo upelis pievą užlieja:
Prausias ramunės, žiogai,
Po vasarojaus lauką braido
Nuviltos rugiagėlės žiedai.
Vienatvės ašaras geria
Atstumtas akmuo pakelės,
Delnus ištiesęs, atleidimo maldauja
Mėlynasis dagys...

Skausmą žemei išsakęs,
Pralinksmėja dangus.
Sklaidosi debesys, šypsosi saulė –
Nurimsta širdis.