Tu kaip žemė be saugančio sniego,
Atidengus akis į mane,
Klausi: kur man nueit, kad užmigčiau?
Atsakau: tokios vietos nėra.

Juk žinai, kad neverta svajoti,
Sniegas byra, kaip mintys, - prieš vėją,
Trapūs žingsniai ir ryto migla,
Nemačiau – tu delsei ar skubėjai.

Kiek dar liko gyventi svajojant?
Ar matai tuos apmirusius veidus,
Jie, kaip tu, užsikloję tyla,
Tik vieni savo skausmą aprauda.

Tu juokiesi, kaip jie, ir užmiegi,
Jau suaugai – išmokai pamiršti,
Ir kovoji už vietą po saule,
Tik dėl to, kad jauti šaltą mirtį.

Gaila, nieko iš mūsų nelieka,
Nes nereikia verkšlenti ir skųstis,
Reikia dirbti, kovoti ir džiaugtis.
Juokingiau, abejoju, ar būna.

Taigi baik priešgyniaut ir kartoti,
Kaip svajojai, norėjai, deja,
Čia ne tam atsiradom – suaugom,
Mūsų tikslas – pamiršti save.

Ir pamiršim, nes rūpesčiai spaudžia,
Kiek atokvėpio liko, skaičiuoji?
Nusijuok, sako gydo, deja,
Pamiršau – jau seniai atsibodo.

Ką gi, tęsiam toliau karnavalą,
Ar gavai savo mylimą darbą?
O kaip meilė, ar vis dar tiki,
Kad ji būna, kaip sako, be galo?

O jei ne, tai žinok, nieko tokio,
Net poezija daros beprasmė,
Visi rimai be rimo, vaje,
Visa proza – tuščia ir sušalus.

Neturiu tau jokios perspektyvos,
Tu žinai – niekas jos nepasiūlys,
Gera - džiaugiamės, liūdna – nebe,
O ankščiau bent jau buvo kolūkiai.