(maždaug lapkritis ar gruodis)

Griuvėsiai.
Čia, pačiam atkampiausiam užkampy, jokių gatvės žibintų ir būti negali. Juo labiau, kad čia net gatvių nėra, tik duobėti keliukai. Reikia grįžti atgal, kol sutems.

– Ant stogo?
Žvelgiu į viršų, pastatas šešių aukštų.

Elijasas veda mane, paėmęs už rankos.
– Žiūrėk, kur statai koją, gali įlūžti.
Mes traukiam tuščiais koridoriais su skylėm grindyse. Laiptai be turėklų. Laikomės už sienos. Didelis gabalas atsiskiria nuo laiptelio ir triukšmingai krenta žemyn. Elijasas krūpteli, ir aš kažkodėl pirmąkat gyvenime pajaučiu savo pranašumą prieš jį.

Mes ant stogo. Iš čia viskas matosi, nors viso pramonės rajono neapžvelgsi, bet žymu, kur riba tarp dviejų jo dalių – apleistosios ir veikiančios.
– Welcome to Wasteland, – sako Elijasas.
Žvarbus vėjas pučia kiaurai per mano uniformą. Šalta, bet kažkodėl mėgaujuosi tuo. Draugas išsitraukia iš kuprinės muzikos grotuvą ir mažą kolonėlę. Kad abu galėtume klausyti.

– Eikš čia, broliuk, – sako Elijasas, įjungdamas grotuvą. Sėdamės, atsirėmę į kažkokį kaminą. Atpažįstu muziką, šis albumas vadinasi „Griaunamoji jėga\\\\\\\" ir buvo uždraustas pardavinėti nepilnamečiams, kai jo prisiklausę nusižudė keli paaugliai. Elijasas man papasakojo, jis žino viską apie savo subkultūrą.
– Šita grupė yra popsas! – niršta jis. – Apie juos rašo laikraščiai. Mes juk irgi paaugliai. Gal nusižudom?
– Neišeis, aš nemirtingas, – sakau.

Aš iš tiesų nemirtingas. Jis kažkodėl to nesupranta. Liepia man užsičiaupti.

Muzika tikrai vedanti iš proto, gerąja prasme, užsimerkiu ir klausau tų šaltų garsų, muzika be emocijų, tai yra nuostabu. Aš irgi noriu neturėti emocijų, bandau įsivaizduoti savo gyvenimą tada, ar daug kas pasikeistų, tada nereiktų jaudintis dėl visko ir mąstytum blaiviau, bet visi santykiai ir draugystės sugriūtų, sugriūtų, šita landynė griūva, suprantu, kai man pasijudinus stoge atsiveria skylė. Traukiuosi toliau, bet stogas po manim įlūžta, ir aš nukrentu žemyn. Laimei, nesusižeidžiu, net neskauda. Ieškau išėjimo, bet jo nėra. Jokių durų. Ant langų nežinia iš kur atsiranda grotos, iš viršaus pasipila nuolaužų lavina, aš įkalintas griūvančiam pastate, nėra kaip pabėgti. Elijasas stovi lauke ir žiūri į mane su siaubu. Padėk, – šaukiu jam. Jis verkia ir sako: „Nebegaliu niekuo padėti, padariau viską, ką galėjau, tu juk visada žinojai, kad taip bus, stebuklas, kad jis iki šiol dar nesugriuvo“. Tada pamatau, kad iš tiesų ten ne Elijasas, o Elijaso dydžio Volis, o tik per plauką nuo manęs nukrenta didžiulis betono gabalas, Elijasas šaukia:
– Pabusk gi! Sušalsi.

Aš miegojau? Muzika jau nebegroja, turbūt baterijos baigėsi. Saulė jau leidžiasi, iš čia vaizdas atrodo įspūdingai.

Einu arčiau krašto pasigrožėti reginiu, stogas po mano kojom tvirtas, jeigu ir reikia ko bijoti, tai tik išklibusių laiptų bei skylių grindyse. Užsilipu ant stogo atbrailos – ji siaura, bet ne tokia, kad nebūtų įmanoma ja žingsniuoti. O, taip. Aš nemirtingas. Negalėčiau nukristi žemyn. Todėl einu užsimerkęs, net nesistengdamas atsargiai statyti kojų. Girdžiu, kaip Elijasas rėkia:

– Broliuk, lipk žemyn, tai pavojinga gyvybei! Kvaily tu!
– Sindromas irgi pavojingas gyvybei, – imu žvengti isterišku juoku. Aš nemirtingas, tikrai.
Draugas pribėgęs padeda man nulipti nuo atbrailos. Stipriai suspaudęs už rankos, vedasi mane lauk, jau nebepaisydamas išklerusių laiptų.
– Nekenčiu šito pastato, – sakau. Nekenčiu.
– Pasikalbėsiu su F5c_wZ3_414e_X5, jis moka gaminti sprogmenis, – pažada Elijasas. ir galiu duoti galvą nukirst, jeigu jis nekalba rimtai.

Griuvėsių greit nebeliks.