Parašysiu aš šitą eilėraštį
Ir padžiausiu eiles ant šakos,
Išeinu iš kūrybos – atostogų,
Banalybių Tau nieks nekartos...

Šiuos eilėraščius skyriau tik Tau
Tik todėl, kad Tavęs nežinojau.
Jei rašysis  - rašyk ir toliau...
Aš gyvenimo tikrojo ištrokškau.

Tokio paprasto  ir neeiliuoto,
Neįrėminto ir tau nesuprantamo,
Nes tu jame ir taip gyveni,
Bet ar pastebi – štai vasaroja.

Nors mintys pavasariu dvelkia,
Ši bus kitokia, kaip buvusios,
Bet tai priklausys nuo Tavęs,
Nuo noro keistis ar viską palikti.

Rezultatai ateis juk su rudeniu,
Nuo šakos nukabinsi tą vaisių,
Bet ar skoniu primins jis pavasarį
Ir žiedus. dovanotus nenuskinant...

Negalvok, kad staiga palūžau
Šitiek skatinęs rašyti ir kurti.
Kartais ateina laikas sustoti ir
Pradėti gyventi ... ir vėl – ir ne sau.

Nelaukiant žiemos...