Beveik aklinoje tamsoje skendinčioje patalpoje spengė mirtina tyla. Tokia tyla, kuri gali privesti iki beprotybės, kuri paskutinius sielos likučius sutryptų ir paleistų vėjyje, jei netikėtai nebūtų prasivėrusios durys ir į vidų nebūtų kažkas įmesta. Kūnas stipriai trenkėsi į purvą, kurio buvo padengta visos patalpos grindys, ir taip liko gulėti jame. Kažkas iš kairiojo kampo palengva pasijudino. Kiek sunkai alsuodamas, lyg sirgdamas širdies ligomis duso persona, kuri palengva atsistojo ir pajudėjo kūno link. Menkuose šviesos properšose pasirodydavo dideli randai ant kojų ir rankų, tose vietose kur buvo kaulai. Matėsi, kad randai buvo seni. Sukietėjusi odos gabalai beveik visiškai buvo pasidengę purvu. Sutvėrimas sustojo. Pusė veido pasiliko tamsoje, o kita dalis apsišvietė properšoje. Prasižiojusioje burnoje matėsi aštrūs dantys, lūpų kraštuose buvo drėgno purvo. Veidą dengė riebaluoti lašeliai. Ant galvos plaukai augo retai, matėsi pleiskanos, kurios buvo prikibusios prie paskutiniųjų plaukų, kaip maži šunyčiai prie kalės pilvo. Patalpoje buvo aukšta temperatūra ir tai sustiprino baisų dvoką, kuris sklandė šitame kambaryje. Sutvėrimas palengva pasilenkė, sugriebė dideliais, ilgais ir storais pirštais naujoko kūną už skudurų ir vienu mostu nudrėbė į kampą, kuriame ant purvo paviršiaus buvo numesto sudžiūvusios žolės. Tada sutvėrimas apsisuko ir palengva nukrypavo iš ten kur ir buvo atėjęs, kai staiga pasigirdo tylus ir lėtas balsas iš dešiniojo kampo. Balso savininko nė trupučiuko nesimatė. Balsas skambėjo su šiek tiek keistu tyliu pridusimu:
- Kaip naujokas?
- Regis, vis dar tebekvėpuoja, - sutvėrimo balso tembras buvo aukštas, tvirtas. – Jei jis ištvers likusios nakties dalį, tai gyvens.
- Pamatysim...
Kalbų daugiau nebebuvo. Sutvėrimas sunkai nuvirto ant savo gulto ir kiek pasirangęs jame nutilo. Patalpoje vėl įsivyravo tyla, kuri po truputį pradėjo naikinti paskutinius sielos likučius. Abidvi personos, kurios skendėjo tamsoje gerai tą suprato, bet nė vienas iš jų nebepajėgė kovoti prieš tai. Telieka nuleisti rankas ir po truputi pamiršti kas jie buvo, kol nepakliuvo čia. Kaip laimingai gyveno, kaip augino šeimas. Viską reikia pamiršti, nes daugiau to nebebus. Gyvenimo vingis juos nubloškė čionai ir jie privalės numirti čia. Bet mirtis, regis, ir ji baigia užmiršti juos. Jie čia diena iš dienos vargo. Po truputį kūnai puvo, mėsos likučiai krito nuo žaizdų, o mirties dvasia niekaip neatėjo jų pasiimti, kai kiti, čia patekę, asmenys mirdavo kone kiekvieną dieną.
Pasigirdo ausis kurtinanti sirena. Garsas, tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo. Kambaryje buvo taip pat tamsu, kaip ir naktį. Netikėtai įsižiebė blanki lemputė, kuri kabėjo virš durų pro kurias buvo įmestas naujokas. Randuotasis sutvėrimas palengva pradėjo kilti nuo savo gulto. Tvirtomis ir storos it rastai rankos atsirėmė į sudžiūvusią žolę ir palengva pakėlė užpakalį, o po to ir pats atsistojo. Geriau įsižiūrėjus ėjo suprasti, kad jis stovi ne išsitiesęs, o susilenkęs. Šitas milžinas netilpo į patalpą, kurioje buvo apgyvendintas. Sutvėrimas nuslinko iki įėjimo ir pasiėmė kažkokį daiktą, kuris buvo numestas šalia durų. Tai buvo keistos formos kurpinę, kurią mutantas užsidėjo ant nugaros ir kiek pažiūrėjęs į naujoką, patraukė į tamsųjį dešinįjį kampą.
- Mantai?
- Aš atsibudęs, - pasigirdo tylus šnabždėjimas. – Kaip naujokas?
- Išgyveno, - Mutantas parkrito ant kelių. – Varysi jį prie darbo?
- Žinoma, - pagaliau palengva iš tamsiojo kampo išniro vyro siluetas ir palengva užsiropštė ant sėdynės, kuri buvo pritvirtinta prie kuprinės. – Jei jis nedirbs, tai žinai, mes nukentėsime.
Vyrukas, kuris sėdėjo mutanto kuprinėje, buvo kresnas. Suglebęs veidas, visas išsitepęs sudžiūvusiu purvu. Mėlynos pavargusios akys, kurios žiūrėjo tiesiai į naujoką, kuris palengva pradėjo atsigauti po nakties kančios. Plaukai buvo ilgi ir surišti į kasą. Rankos tvirtai laikė lynus, kurie buvo prisegti sagtimis prie mutanto galvos, kiaurai per odą.
- Vyruti, kad ir kas bebūtum, bet patarčiau greičiau keltis, nes tuojau reiks eiti dirbti. – Švelniai be jokio šiurkštumo prabilo Mantas.
- Kas jūs?
- Tavo kambariokai, - suurzgė mutantas. – Greičiau ruoškis, nes tuojau atsivers durys ir... – Nespėjus užbaigti sakinio, tai ir įvyko. Metalinės durys palengva atsilapojo. Iš  išorės pasklido šviestuvų šviesa į vidų ir greitai buvo užstotos kažkieno silueto.
- Na, šiukšlės, pasirengėte darbui? – Balsas buvo krenkščiantis.
- Taip, pone. – Pasakė Mantas ir švelniai timtelėjo virves, kad mutantas pradėtų ropoti durų link. – Naujoke! Paskui mane!
Palengva mutantas iššliaužė iš urvo ir atsistojo ant kojų. Mantas sėdėjo sėdimoje vietoje už sutvėrimo nugaros maždaug pakibęs dviejų metrų aukštyje. Šitas mutantas buvo milžiniško ūgio palyginus su žmogumi. Naujokas stovėjo už visų nugarų ir kraupiu žvilgsniu apsidairė. Matėsi tūkstančiai tokių urvų iš kurių buvo išlindę tokio paties dydžio mutantai su jojikais ant nugarų. Dauguma iš jų turėjo rimbus, kad galėtų lupti mutantus, kiek jiems patinka, nes jei toks sutvėrimas mirtų, tai tuojau būtų pakeistas kitu. Bet Mantas rimbo neturėjo ir, greičiausiai, jis buvo vienintelis, kuris per keturis metus dar nė karto nepakeitė mutanto ir nė vieno karto jam nebuvo sudavęs. Jie yra patys geriausi draugai šitoje Dievo pamirštoje kasykloje. Mutanto rankų ir kojų kaulai yra pakeisti metaliniais prototipais, kad atlaikytų milžiniškus krūvius bekasant uolienas. Mutanto galva per akis buvo apjuosta virvelėmis, kad nesimatytų išdegintų akių. Kasyklos savininkui šitokį sutvėrimą buvo galima suvaldyti tik tokiu drastišku veiksmu, kaip akių išdūrimas.