Vėjas maloniai glostė medžių šakas. Saulė po mažu kilo virš debesų. Aušo rytas. Saulės spinduliai pasiekė Somerio veidą. Berniukas greitai išsirito iš lovos, apsirengė baltais, lininiais marškiniais ir nuskubėjo į lauką.Someris bėgo per šaltą rasotą žolę. Greitai jis užlipo ant kalvos papėdės, kuri buvo prie jo namo. Ankstyvos gėlelės žibėjo ryto aušroje. Someris nekreipė dėmesio į tai, jog bebėgdamas užkliuvo už akmens ir nusirito kūliais žemyn. Jis buvo guvus vaikas. Niekada nenustygo vietoje. Kai tėvelis išėjo į karą jis neverkė, kaip darė jo mamutė, su kuria jis liko vienas. Someris tada pasakė jog tėtukas sugrįš ir dėl to nereikia jaudintis. Berniukas iki šiolei prisimena tėvo žodžius:
-Someri, tu esi jau gan didelis vyras, tad rūpinkis mama. Padėk visuose darbuose. Ir neleisk jai galvoti jog manęs nėra. Primink, jog aš grįšiu. Ir prisimink vieną dalyką- kiekvieną ankstų pavasario rytą lauk manęs ant kalvos. Aš grįšiu tada, kai pražys pakalnutės, o jos pačios ankstyviausios pavasario gėlės. Jos pražysta vos tik sniegas pradeda tirpti. Tad lauk manęs-aš pasirodysiu kylant saulei prie ežero kranto...
Someris klusniai vykdė tėvo žodžius. Padėdavo mamai ir neleisdavo jai užsimiršti, jog tėtukas gyvas. Ir kiekvieną pavasario rytą, vos tik pradėjus tirpti sniegui ir žydėt pakalnutėm, Someris atsikeldavo ir lėkdavo pasižiūrėt prie ežero, kuris buvo tiesiai po kalvos, ar nėra tėčio. Tėtis jam buvo svarbesnis žmogus net už mamą. Dabar mama tapo labai užsidariusi ir labai pamaldi. O tėtis visada būdavo linksmas ir dažnai pasiimdavo Somerį visur, kur tik galėjo nuvažiuoti. Jis stengėsi, kad jo sūnus augtų linksmas ir geras. Kad padėtų kitiems. Kad būtų draugiškas, nors ir buvo vienturtis. Pagal tėtį, visos šios vertybės buvo svarbiausios. Tad Someris toks ir augo.
Someris šiaip ne taip užsikabarojo ant kalvos ir pažvelgė į ežero krantus. Ir jis išvydo....išvydo tamsų siluetą....
-Tėti...Tėtuk!Palauk, aš ateinu....-šaukė berniukas ir pasileido šuoliais link ežero. Tamsus siluetas vis ryškėjo ir ryškėjo. Pagaliau jis buvo aiškiai įžiūrimas. Ir Somerio nusivylimui, ten tebuvo balandis. Baltas paukštelis priskrido prie mėlynakio berniuko ir nutūpė ant peties. Garsiai sučirškęs jis pasisveikino su berniuku. Someris nebekreipė dėmesio į balandį ir nunarinęs galvą nužingsniavo atgal ant kalvos. Balandis suplasnojo sparnais ir nuskrido. Someris dar ilgai prasėdėjo ant kalvos laukdamas tėčio. Bet jis neatėjo...

Kitą rytą Someris pasielgė lygiai taip pat. Tik šį kartą balandis jau buvo nutūpęs tiesiai ant kalvos. Someris paglostė karvelį ir nusišypsojo jam. Balandis irgi pasisveikino su juo švelniu čirkštelėjimu. Kiekvieną rytą balandis atskrisdavo vis arčiau. Kiekvieną rytą Someris su balandžiu tapdavo vis geresniais draugais. Netrukus Someris pamilo karvelį lyg savo tėtį. Paukštelis padėdavo sutrumpinti ilgas laukimo valandas. Vieną rytą Someris šiek tiek pakalbėjęs su balandžiu pamatė jog karvelis ruošiasi kažkur skristi. Dešinėj kalvos pusėj augo daug dygių krūmų, o virš ten karvelis ir ruošėsi skristi. Pakilęs balandis apsuko porą ratų aplink berniuką ir nuskrido į dešinę. Someris beviltišku balsu sušuko:
-Balandi, palauk...Kur skrendi? Aš irgi noriu su tavimi..-ir berniukas atsispyrė kojom nuo kalvos papėdės ir nusklendė žemyn.Tada Someris tikrai priminė į balandį. Nukritus žemyn, berniuko veide švietė šypsena, bet tai buvo jau paskutinis kartas, kai Someris džiugino kitus savo šypsena...