Mokslo Kontrolės agentas Denis Gibsonas sėdėjo įsispraudęs į kertę dūmų pilnoje smuklės salėje, siurbčiojo alų ir mintijo nelinksmas mintis. Smuklė kėpsojo Stumbro kaimo pakraštyje, kur kertasi du svarbūs Girios keliai, tad klientų čia niekad nepritrūksta. Suplukęs šeimininkas, visa gausi jo šeimyna ir tarnai vos spėja suktis, pilstydami gėrimus, gamindami valgius, išnešiodami juos svečiams. Prie grubiai sukaltų stalų molinius ąsočius kilnoja Stumbro kaimo ūkininkai ir amatininkai. Šalia jų lyg sąmokslininkai suglaudę galvas apie kažką kuždasi turtingai apsirengę, iki dantų apsiginklavę pirkliai. Kitame salės gale prie ilgo stalo gerkles laido ir merginas glėbiuose lamdo kaimo ir pilies šeimininko, žymaus kultūringųjų Girios gilumos trolių didiko Grėsmingai Maurojančio Stumbro iš šlovingos ir galingos Stumbrų giminės kareiviai – rinktiniai žaliūkai, apsikabinėję kardais ir primityvios konstrukcijos šaunamaisiais ginklais. Jeigu lankytojai ir jų moterys nebūtų apžėlę žalsvais gaurais, galima būtų pamanyti, jog tai paprasčiausia viduramžių Europos smuklė, taverna ar karčiama.

Kiekvieną vakarą, jeigu tik nesutrukdo koks nenumatytas įvykis, Gibsonas ateina į šią smuklininko Visuomet Sklidino Alaus Rago “Kryžkelę” pasišnekučiuoti su didžiūno kareiviais, dažnai dalyvaujančiais žygiuose į kitas Girios sritis, pasiklausyti, apie ką kalbasi pirkliai ir šiaip įvairaus plauko bastūnai. Tokios vakaronės tęsiasi jau daugiau kaip metus. Truputį kenkia kepenims – troliai geria kaip pasiutę, bet labai naudinga tiesioginiam ir netiesioginiam Denio darbui. Už 5 kilometrų nuo kaimo Melvilio etnografai pernai pasistatė bazę, o Gibsonas atlieka ekspedicijos žvalgo vaidmenį ir atstovauja Girioje apsigyvenusių žmonių grupei didiko dvare. Kaip mokslininkas – renka etnografinę medžiagą, užrašinėja trolių tautosaką, ir nėra geresnės vietos medžiagai rinkti už smuklę, visados pilną vietinių ir prašalaičių. Kaip diplomatas, tarpininkauja tarp mokslininkų ir vietinės valdžios, o kaip Mokslo Kontrolės agentas – stebi, ar kolegos Girioje neužsiima kokia neleistina veikla.

Gyvenimas Girioje visai nėra toks pavojingas, kaip gali pasirodyti laukinių trolių įbaugintiems stepių fermeriams ar kovinių trilerių prisižiūrėjusiems Pakrantės miestiečiams. Ekspedicijos ir didiko santykiai susiklostė kuo puikiausiai. Gibsono darbas teka įprasta vaga – gyvena kaime, tyrinėjo vietinių gyvenimo būdą, padeda bazėje gyvenantiems kolegoms organizuoti išvykas į kitų didikų valdas, tardamasis dėl žmonių neliečiamybės. Per metus tokios veiklos Gibsonas nepatyrė jokių didesnių pavojų. Melvilio gatvėse lengviau gauti iš kokio valkatos peiliu į paširdžius dėl kelių kronų, negu privesti iki žmogžudystės kultūringąjį trolį. Neiškilo jokių problemų nei jo, kaip mokslininko, nei kaip inkvizitoriaus veikloje. Darbas pavirto žiovulį keliančia rutina, kuri tęsėsi iki vakarykštės nakties, apie kurią Gibsonas dabar ir mąstė smuklės kertėje siurbčiodamas tirštą, iš koto verčiančio stiprumo trolių alų.

Ankstų rytą pabandęs susisiekti per radiją su baze, jis pirmąsyk per 12 mėnesių neišgirdo atsakymo. Nebuvo net šaukinio. Kitais dažniais monotoniškai pypsėjo kitų ekspedicijų stočių šaukiniai, griaudėjo komercinių Fort Nikolajevo radiostočių transliuojama muzika, diktoriai skaitė ryto žinias. Galima buvo sugauti virš Girios pakraščių patruliuojančių kariškių pokalbių nuotrupas. Eteryje tvyrojo įprastas triukšmas, kuriame šįryt trūko vieno vienintelio signalo, siunčiamo iš mokslinės bazės Nr.13.

Bazės siųstuvas gali paprasčiausiai sugesti – negendančios technikos dar niekas nesukūrė ir kažin ar sukurs. Pernelyg nesijaudindamas, Denis pasiuntė į bazę savo draugą Garsiai Dundantį Griaustinį, pilies patrankininko Akinančiai Blyksinčio Žaibo sūnų. Įdavė jam kelis diskus su šią savaitę įrašytomis trolių dainomis, o taip pat raštelį kolegoms apie einamuosius reikalus. Praėjo ištisa diena, o Griaustinis vis dar nepasirodė. Dingo lyg į vandenį.

Gibsonas nerimauti pradėjo dar vidurdienį, kai pasikalbėjo su naktį pilies bokšte sargybą ėjusiu kariu. Šis papasakojo, matęs bazės pusėje kažkokius žybsnius, panašius į “žmonių iš žvaigždžių” ginklo impulsus.

Susišaudymas? Su kuo?

Čia Gibsonas prisiminė pasakojimus, nuo kurių šiurpo Stumbro kaimo apylinkių gyventojai.

Tai vienur, tai kitur aptinkami lavonai, ir kasdien vis daugiau. Dažniausiai tai buvo pirkliai, kareiviai, amatininkai, besibastantys po Girią, beieškantys didikų, kurie juos pasamdytų. Pačios mirtys nieko nestebino. Gyvenimas Girioje rūstus, o kelionės visais laikais buvo pavojingos. Tai žvėrys keleivį sudrasko, tai laukinis voras-gigantas iščiulpia kaip musę, tai plėšikai apšvarina ir nugalabija. Siaubą troliams kėlė ne pats mirties faktas, bet nužudymo būdas, neregėtas žiaurumas ir visiškas užpuolimų beprasmiškumas. Plėšikus domina turtas. Žvėrys nori ėsti. O pastaruoju metu randami negyvėliai nėbuvo suėsti ar bent apgraužti, nebuvo ir apiplėšti – pas juos ar šalia jų rasdavo kapšus su gana solidžiomis sumomis. Visos aukos sudorotos tuo pačiu būdu: nuo gerklės iki tarpukojo žiojėja gilus pjūvis, viduriai išversti lauk ir išsvaidyti aplinkui... Aiškiai matėsi, jog žudikas ar žudikai naudojasi itin aštriu įnagiu ir su labai didele jėga, kadangi per kaulus tasai daiktas pereina kaip per sviestą.

Aukų skaičius vis auga ir, sulig kiekviena nauja atrasta, per aplinkinius trolių kaimus nusirita vienas už kitą kraupesni gandai apie kažkokius nematytus neregėtus monstrus.

Kaip ekspedicijos žvalgas, Gibsonas kruopščiai tuos gandus registravo ir siuntė medžiagą į bazę, o taip pat, dėl viso pikto, saviškiams, Mokslo Kontrolei. Gana greitai išryškėjo šiokie tokie dėsningumai. Trolių pasakojimai, aišku, buvo atskiesti vietiniu folkloru, nežinomas žudikas lyginamas su įvairiausiais vietinės mitologijos “veikėjais”, tačiau, atmetus viską, kas troliška, visiškai nesunku pastebėti pasikartojančius elementus. Visur figūruoja išskrosti lavonai, grobiamos trolių moterys, kažkokios skraidančios baidyklės, galai žino kokie paukščiažmogiai ar paukščiatroliai. Visose istorijose beveik sutampa šių paslaptingų ir baisių įvykių pradžios laikas. Pirmosios išskrostos aukos aptiktos maždaug prieš 3 ar 4 savaites, o paukščiatroliai pasirodė ne seniau kaip prieš savaitę.

Kas gi čia vyksta? – mintijo dabar Gibsonas, rymodamas ant stalo smuklės kertėje ir žvelgdamas į baugščiai besikuždančius, naktį keliauti bijančius pirklius prie gretimo stalo.

Etnografai nebegyvi arba pagrobti, antraip, nutrūkus ryšiui, kas nors iš jų būtų atėjęs į kaimą pranešti ekspedicijos žvalgui apie siųstuvo gedimą ar kitokią priežastį, dėl kurios dingo signalas. Apie tai, kad šiąnakt ant kalvos, kur buvo bazė, vyko kažkoks susišaudymas, liudijo ir pilies sargybiniai.

Kas užpuolė bazę – štai koks klausimas dabar svarbiausias. Troliai nepuls. Grėsmingai Maurojantis Stumbras ir jo pavaldiniai nusiteikę žmonių atžvilgiu labai draugiškai, kartais tiesiog įkyriai draugiškai. Alverono armija irgi neims šturmu saviškių mokslininkų bazės. Jeigu apylinkėse būtų pasirodžiusi didesnė laukinių pamiškės trolių gauja, aliarmą pakeltų didiko žvalgyba. Mažesnę gaują sudorotų patys mokslininkai.

Daugiau pulti nėra kam.

Išskyrus kažkokius monstrus, nuo kurių paminėjimo šiaušiasi iš siaubo trolių gaurai.

Gibsonas visiškai sutriko ir pasimetė. Ką daryti? Eiti į bazę ir pačiam pažiūrėti, kas ten atsitiko? Jis prisiminė negrįžusį Griaustinį, visus tuos gandus ir nejučia nusipurtė. Tokia perspektyva nevilioja. Galima, aišku, pasiųsti dar vieną trolį žvalgą, savanorių atsiras, galbūt net pats didikas kareivius pasiųs, bet kas gi bus, jeigu ir jie pradings kaip Griaustinis pradingo? Taip galima visą kaimą išgalabinti ir nė velnio nieko nesužinoti.

Monstrai, sparnuotos pabaisos, kažkokie paukščiažmogiai ar paukščiatroliai...

Padarai, kokių troliai Girioje dar nėra regėję...

Reikia kelti aliarmą. – nutarė galiausiai Gibsonas. – Gal į planetą prasmuko Užribio baidyklių erdvėlaivis? Jeigu taip – geriausia vieta jam nutūpti yra būtent Giria, kur nėra apsiginti mokančių ir galinčių “velnių iš žvaigždžių”.