Neužmirštamos raudos langinių,
Vėjo rūko paklaikusių dūmų,
Rodos vakar sutaisėm sūpynes,
Šiandien vėl pasisupę išgriūnam.

Mes neramūs, ištroškę ir skaudūs –
Vėl kaip medžiai, ištekinę syvus,
Vėl kaip bangos, srovėm susidaužusios,
Davėm priesaiką, gal sutikimą

Savo tėvui, sutrupintam laikrodžių,
Jauno podirvio, senojo guolio
Taip, kaip ponai žemuosius suraiko,
Suraikyt savo duoną varguoliams,

Kad ir patys laikytume ryšulius
Ar kentėtume kiemsargių kutulius.
Visados palei pusračius Grįžulo
Sukalbėt jauno kūno preliudijas.

Išlydėję, išverkę negrįžtamą,
Sukryžiavome linkstančias kojas.
Kiek dar teks atsikelti ir ryžtis,
Kiek pjudysim netyčia sulojusius.

Vieno kraujo po vienu pavėsiu
Suraikysim neiškeptą ragą
Vėjo puslankiui, medžiui atvėpusiam.
Odos dirvą išlupsim noragais.

Mat kentėję tik sąvąjį skausmą,
Mudu alpome, kėlėmės, ryžomės,
Nes tik artimo pėdos išjaustos
Nutipenusios mirt nesugrįžta.