Sniegas jau seniai nutirpo. Sniego tirpsmą nunešusi upė jau seniai patvino. Besiniaukstantis dangus dar ilgai slapstys saulę. Su lietaus lašais iškris ir baimė. Baimė kažko, kas nepažinta, kas jau sužinota... Gal ji apims, gal ne... Dabar jau niekas nebepasakys. Paslaptis kuždėjusios lūpos jau sustingo. Jos tylės ir nieko nebepasakys. Sustingęs žvilgnis žvelgs į tuštumą, lauks kažko... Gal lauks kito žvilgsnio, kad galėtų jį sutikt. Nespėjau išgert likimo taurės. Ji karti. Bet daužyti ją dar anksti. Dar daug ko nemačiau ir nepatyriau. Dar neradau išeties. Man skauda ir dažnai, bet be skausmo nežinočiau, kas yra džiaugsmas. Ir gal turėčiau padėkot kažkam už tai? Gal... Bet likimas jau įrašytas sieloje ir sunku jį pakeist, nebet užtektų valios... Ir nežinai, kas bus rytoj, žvelk šiai dienai į akis. Gal kažką praleidai ir pavėlavai į savo laimės traukinį? o gal ir ne...
Tik apsidairyk, palauk ir suprasi....