“Tigrų” patrulio vadas, Alverono savisaugos pajėgų leitenantas Kimas pašoko iš lovos tarsi verdančiu vandeniu apiplikytas, užbaubė per visas kareivines:

- Stju! Janai! Pramiegojom!

Kitų ekipažų pilotai, besiilsintys lovose po patruliavimo ir pažadinti Kimo bliovimo, apmėtė rėksnį batais, o “tigrai” skubiai išsirito iš lovų.

- Dar dešimt minučių, spėsim. – šokčiodamas ant vienos kojos movėsi kelnes milžinas Janas, kovų su čiabuviais veteranas, randuotas ir sulopytas lyg valkatos švarkas.

Naujokas Stiuartas, smulkaus sudėjimo negras, rengėsi tylomis, tik mintyse keiksnojo save už vakarykštį besaikį lėbavimą su krūva pasiutusių karininkų klubo mergų, kurios ne tik ištuštino piniginę, bet ir iščiulpė paskutinius ne ypatingai galingo jo kūno syvus.

Po penkių minučių visi trys jau trinkčiojo vimanų durelėmis.

- Baze. – įjungė radiją Kimas. – Kalba “Tigras vienas”. Mes pasiruošę.

- Supratau, leitenante. Šiandien tau paskirtas kvadratas AC 684. Pakeisi “Smauglius”. Sėkmės.

- Dėkui. Stju, Janai, važiuojam.

Trys skraidyklės be garso atsiplėšė nuo pakilimo aikštelės betono, pakilo į kilometro aukštį ir pajudėjo šiaurės kryptimi, link Girios. Kimas įsipatogino krėsle. Iki kvadrato, kurį teks šiąnakt prižiūrėti, vimaną nuskraidins kiberis. Darbo pilotui kol kas nėra.

Stebėti visą Australijos žemyno dydžio Girią neįmanoma, todėl Alverono savigynos pajėgos pasitenkino saugodamos jos pakraščius. Tūkstančiai patrulių dieną naktį skraido virš kvadratais padalintos pamiškės, dairydamiesi, ar nelenda į stepę troliai. Aptikę priešą, čia pat atakuoja ir sunaikina. Jei čiabuvių būriai pasitaiko itin skaitlingi, patruliai skelbia aliarmą – tokiu atveju iš karinių bazių atšvilpia smogiamosios aviacijos lėktuvai ir naikintojų daliniai. Alveroniečiai apjuosė Girią ugniniu blokados žiedu. Riba tarp Stepės ir Girios tapo stropiai saugoma siena, skiriančia dvi viena kitai svetimas, viena kitos nesuprantančias, todėl susitarti ir susitaikyti nesugebančias rases – žmones ir trolius.

Pasienio ilgis – tūkstančiai kilometrų. Kiekvieno stebimo kvadrato kraštinė – 50 kilometrų, vadinasi, kiekviena trejukė yra atsakinga už 2500 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją. Padidinti patrulių skaičių, kad sumažėtų stebimos teritorijos plotas Alverono valdžia nebegalėjo dėl lėšų stygiaus, todėl troliams retkarčiais vis dar pavyksta prasiskverbti į stepę ir staigiais, netikėtais išpuoliais nusiaubti pakeliui pasipainiojusius ūkius, dvarus ir kaimus. Tuomet per laukinių kaimus Girioje nusirita banga baladžių ir sakmių apie karžygius, sunaikinusius šimtus “iš dangaus nusileidusių velnių”. Tačiau didelių puolimų, kai iš Girios išsiversdavo ištisos ordos, jau nebepasitaiko. Sukūrus blokados žiedą, kad ir koks jis skylėtas, didieji mūšiai nuėjo į užmarštį.

- Antrasis kviečia pirmąjį. – išgirdo ausinėse apsnūdęs Kimas. – Kairėje matau dūmus. Panašu į laužą.

- Matau, Stju. Kieno čia kvadratas?

- “Ernių”. Tie vėplos jau ne pirmą kartą trolius pramiega.

- Eik po velnių! – įsižeidė pokalbį nugirdęs ir į jį tuojau pat įsijungęs “Ernių” vadas. – Mes čia jau dvi valandas skyles kamšome. Kur tie tavo dūmai? Nurodyk koordinates.

- Kodėl nekvieti pastiprinimo, jeigu pats nebesusitvarkai? – nesuprato Kimas.

- Ne tiek jų daug. Tiesiog išsisklaidė mažomis grupelėmis po keliolika trolių ir slenka link stepės, prisidengdami viskuo, kuo tik įmanoma prisidengti. Įspėjau bazę – atsiųs naikintojus, jeigu kas.

- Gerai, šituos mes sutvarkysim, o toliau pats žinokis. – baigė pokalbį Kimas.

Trys “Tigrų” vimanai išsuko iš kurso, nusklendė į rytus, kur iš po tankiai susivėlusių medžių garbanų skverbėsi išdavikiškos, raudonai žėrinčio vakarinio horizonto fone labai aiškiai pastebimos dūmų sruogos.

Gavę iš Ajanto kariškių kelis tūkstančius pasenusios konstrukcijos, beveik pusantro šimto metų senumo kovinių vimanų, alveroniečiai nebežinojo, kaip ir bedėkoti dosniems kaimynams. Sraigtasparniai – grėsmingos kovinės mašinos, nieko neprikiši. Greitos, manevringos – idealiai tiktų karui su miške besislapstančiais troliais, jeigu ne vienas trūkumas – sraigtasparnis kelia didelį triukšmą. Troliai jau iš tolo išgirsta atplerpiančius patrulius ir spėja išsisklaidyti. Užuot keliomis salvėmis sunaikinę visą stovyklą ar žygio koloną, žmonės priversti medžioti po visą apylinkę triukšmo išbaidytus priešus pavieniui. Kas kita – be garso sklendžiantys vimanai. Trolius jie užklumpa lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Taip ir dabar atsitiko. Trys “Tigrai” praslinko virš didelės pailsėti sustojusių čiabuvių stovyklos tyliai tarsi debesys. Žvalgyba. Jos metu kiberiai įsiminė bendrą stovyklos vaizdą, išanalizavo jį, paskirstė pabūklams taikinius. Tada pilotai apsisuko, grįžo atgal ir atakavo.

Suzirzė pabūklų antgaliai. Žemyn nušnypštė devyni apelsino dydžio kamuoliniai žaibai. Maždaug 1000 kvadratinių metrų plote užvirė toks pragaras, jog ten ne tik kad trolis ar žmogus, bet atspariausias mikrobas neišliktų gyvas – ištisinė plazmos jūra. Kiliminis bombardavimas… Devyni sprogimai išrausė toje vietoje gilų, iki baltumo įkaitusį kraterį, o po kelių akimirkų virš Girios nuaidėjo toks trenksmas, bildesys, dundėjimas, tarsi driokstelėjus nedidelei atominei bombai.

Po 20 minučių “Tigrai” pasiekė savo kvadratą. Dieną čia patruliavę “Smaugliai” pasuko į bazę ilsėtis.

- Tie plerpalai išbaidė visus trolius. – pasidžiaugė Janas, nulydėjęs akimis tolstančius sraigtasparnius. – Naktis bus rami.

Kimas smarkiai tuo abejojo.

Ramybė truko nepilną valandą. Iš pradžių Janas, paskui ir Kimas pastebėjo dvi trolių kolonas, slenkančias link stepės. Nustojus virš miško parpti sraigtasparniams, laukiniai įsidrąsino.

- Kas per sutvėrimai? – susierzino Janas. – Kaip tarakonai, dievaži. Traiškai juos, nuodiji, degini, bombarduoji – vis tiek šliaužia lyg apsėsti. Dar protingais sutvėrimais vadinami… Tfu juos…

Jano pastebėtą būrį sudarė ne mažiau kaip dvi šimtinės trolių, taip pat didelė gurguolė su fortų šturmavimo technika ir beveik 100 vorų-gigantų. Šie vabzdžiai, jeigu tik galima pavadinti vabzdžiu automobilio dydžio pabaisą, buvo pagrindinė laukinių armijos smogiamoji jėga. Užbėgę ant gynybinių sienų, jie išpjauna gynėjus, perrėplioję sienas pasklinda forto viduje ir sukelia ten kruvinas skerdynes. Vartus išvertusiems troliams belieka pribaigti tuos, kurie per stebuklą išvengė pabaisų žnyplių ir nasrų, kapojančių žmones lyg degtukus.

Jano vimanas praūžė virš rikiuotės tarsi ugnimi besispjaudantis slibinas, palikdamas po savęs plačią sunaikintų priešų pradalgę. Kai gyvi išlikę troliai išsilakstė, atėjo eilė gurguolei. Sunaikinęs trolių turtą, Janas pagaliau ėmėsi vorų-gigantų. Lygioje vietoje, kur nors stepėje, jie išvysto daugiau kaip 200 kilometrų per valandą greitį – jokiu automobiliu nuo tokio persekiotojo nepaspruksi, todėl stepių žmonės ir vengia ilgesnių kelionių, atidavę pirmenybę aviacijai. Tačiau dabar vorai rėplioja mišku, ir gana tankiu. Išgąsdinti Jano atakos, kerėpliški sutvėrimai bandė sprukti, tačiau strigo tankiuose brūzgynuose, laužėsi kojas ir dvėse, arba gūžėsi iš baimės į kamuolius ir čia pat pražūdavo liepsnose. Netrukus Janas lengviau atsipūtė, atgalia ranka nusišluostė išrasojusią kaktą ir patenkintas raportavo Kimui apie pergalę.

Kolonoje, kurią atakavo Kimas, kareivių buvo nedaug, užtat vorų-gigantų kaimenė net kvapą gniaužė. Ištisa pilkų šarvuotų kūnų jūra. Ritmingai švytuojančių kojų makalynė.

Po pirmų salvių vorai tarsi pagal komandą apsisuko 180 laipsnių ir pasileido atgal į Girios gilumą. Tiesiog žodžiais nenusakomas vaizdas – lūžta krūmai, virsta jaunesni medžiai, triukšmas net vimane girdėti, o ten, kur prarėpliojo šis fantasmagoriškas tabūnas, beliko tik sumindžiotos augalijos ir išmaltos žemės juosta – nors dabar pat pilk žvyrą, liek asfaltą ir tiesk autostradą. Kimas lėtai sklendė virš pačios vorų tirštynės ir neskubėdamas bubsėjo pabūklais, raižė kaimenę spiduliais, kol nebeliko ko sprogdinti, deginti ir pjaustyti. Tai atsitiko jau toli už kvadrato ribų, kultūringųjų trolių žemėse, ne mažiau kaip už 100 kilometrų nuo pamiškės.

- Baigiau. – kaip tik tuo metu raportavo Janas.

- Pas mane kaip ir anksčiau – ramu. – pranešė Stiuartas, sukęs ratus aplink kvadrato perimetrą.

- Pabaigtuvės. – atsipūtė Kimas, pasukdamas vimaną atgal į pietus.

Grįžo neskubėdamas, smalsiai žvelgdamas į aplinkinio vaizdo ekranus. Taip toli Girion dar niekad nebuvo nuklydęs. Gana nemalonus jausmas. Ech, smagu dabar būtų nusidrėbti į kokį trolių kaimą, pavyzdžiui, sugedus levitatoriui… - net nusipurtė. Paskui prisiminė, jog apačioje driekiasi kultūringųjų trolių valdos.

Miškas nebuvo lygus kaip stalas. Kai kur dviejų Alverono mėnulių šviesoje blizguliavo ežeriukų akys. Tartum kraujagyslės Girią raižė upės su gausybe intakų intakėlių. Vienur miškas leidžiasi į gilius duburius, kitur kopia į aukštas kalvas…

Staiga ant vienos tokios kalvos kažkas blyksterėjo. Vieną kartą, antrą, ketvirtą… Kimas sustabdė skraidyklę, nuleido žemiau, kad geriau įsižiūrėtų, kas vyksta, tačiau kaip tik tuo metu blyksniai liovėsi ir daugiau nebeatsinaujino.

Trolių laužai? Nepanašu. Blyksniai Kimui labiau priminė spinduliosvaidžio impulsus. Tačiau troliai spindulinio ginklo nevartoja – nei pamiškės laukiniai, nei labiau civilizuoti jų gentainiai. Energetinio impulso reguliavimas įvairiausiais režimais – nuo plauko storio lazerio spindulio iki kamuolinio žaibo, dar gyvas galas visokių reguliatorių, čiabuviui buvo neįkandama mįslė. Paėmęs į rankas elektronikos prikimštą ginklą Alverono aborigenas suglumdavo, kaip suglumtų senovės Romos legionierius, pasodintas prie kompiuterio valdomo raketinio komplekso valdymo pulto.

Netikėtai tvykstelėjusi galvoje mintis Kimą išgąsdino labiau, negu priverstinio nutūpimo vidury Girios perspektyva.

Čia pat, matuojant kosminiais mastais, visai netoli Heilio planetų sistemos, prasideda Užribis su visomis jo baidyklėmis. Alveronas visuomet pasiruošęs atremti galimą invaziją. Mėnuliuose bazuojasi sąjungininkų kariuomenė – Ajanto eskadra, o virš Girios patruliuojantys savisaugos dalinių pilotai, be kovos su troliais turi dar vieną ne mažiau svarbią užduotį: jie privalo registruoti visus čia pastebėtus neįprastus, įtartinus, keistus reiškinius.

Kimas įjungė radiją.

- Dėmesio! “Tigras vienas” kviečia bazę. Ekstra pranešimas iš kvadrato AC 669…