Jazminų (mano meilės) kvapas
Nuėjau...
Norėjau atsisukt, bet laukiau, kol tu tarsi bent žodį, priversiantį mane darkart pažvelgt į tave.
Bet tu tylėjai.
Ir aš nuėjau...
Su baime, su skausmu ir su viltim darkart išvyst tavas akis...
Dabar, kai žydi jazminai, mano lūpos nebyliai taria „myliu“.
Ir myliu, koks esi – bejausmį, šaltą...
Ir manęs jau nepamilsiantį.
Bet laukiu ir tuščiai viliuos: O gal dar kada nors?
Tas jazminų kvapas...
Jis primena tas akimirkas, kai krito pirmas sniegas.
Tada užgimė meilė, kvepianti jazminais.
Tada spindėjo laimė, šilta kaip ta jazminų kvapo arbata,
kuri man visada primins tave, o gal ir tau mane...