Kai vidury nakties jiedu pasijuto nuėję ne tuo keliu, kuris veda namo, žinoma, gerokai išsigando. Kas nenusigąstų, būdamas toks mažas ir bejėgis, aplinkui krebždant nepažįstamiems gyviams, ūkaujant nematomam balsui? O jeigu esi pirmą kartą iškeliavęs iš jaukių šiltų namų, tai šitoks nuotykis – jau nebe nuotykis. Apsiverkti visai nebūtų gėda.
Jiedu taip ir būtų padarę, jeigu būtų mokėję verkti. Mat pelkėje pasiklydusioji porelė – žiogas ir skruzdė – dar niekada gyvenime neverkė, tad turbūt ir nemokėjo šito veiksmo. Tas jų gyvenimas jau buvo persiritęs į antrąjį mėnesį, taigi abudu buvo subrendę, šio to matę keliauninkai, tačiau šitokio nesėkmingo žygio jiems dar nebuvo tekę patirti. Ką ten patirti: abu net negalėjo pagalvoti, jog įmanoma taip nerasti namų.
Tiesą sakant, čia buvo kalti ne jie. Bent jau ne skruzdė (namuose ją visi vadindavo Dėja). Visada rūpestingai apmąstanti savo veiksmus, žinanti, kur ir ko eina, ką privalo atlikti, Dėja tiesiog neturėdavo progų elgtis kaip nors paikai. Skruzdėlyno tvarka buvo griežta, ir bet koks šlaistymasis be darbo, rėplinėjimas nežinia kur būtų bet kurią minutę susilaukęs visuotinio pasmerkimo. Tikra skruzdėlytė – Dėja neabejotinai buvo tikra – pasiryžusi verčiau žūti, negu savo tinginiavimu leisti, kad griūtų arba taptų silpnesnis didysis jų miestas. Taigi visiems, smerkiantiems Dėją, verta žinoti, jog jinai šioje istorijoje tikrai nenusipelnė pasmerkimo.
Niekas nebūtų sakęs, kad žiogas pasižymi ypatingu rimtumu. Galius, kaip jį vadino draugai (iš tikrųjų jis vadinosi Galijotas, tačiau, draugams nuolat besišaipant, teko nukąsti pusę vardo), buvo kilęs iš garsios muzikantų giminės. Žinoma, tai buvo didžiulė garbė, kas gi to nežino, tačiau ilgaamžiai varnai yra prasitarę, o plepiosios šarkos išnešiojusios žinią visiems, kas to norėjo, ir net tiems, kam tai nerūpėjo – taigi sklido gandai, jog žiogų giminėje visi kaip vienas buvę labai nerūpestingi. Net dešimtį Galiaus protėvių kartų pažinojusi Viena Varna nuolat sakydavo, kad iš Galiaus nėra ko tikėtis rimtumo ir atsakingumo: tokie jau, žinote, tie muzikantai – jiems tik atnešk ant žalio lapo viską gatava, tada jie tik gros, tik smuikuos, tik linksminsis niekuo nesirūpindami. Aišku, kaimynai pritardavo rimtiems Vienos Varnos svarstymams: kur tai matyta, kad šitaip lengvabūdiškai negalvotum apie ateitį!
Tačiau ne vienas, likęs pats su savimi, pripažindavo, kad Galiaus muzika yra tai, dėl ko gyventi rodosi šviesu net tada, kai pliaupia lietus arba siautėja paukščiai, ieškantys grobio. Todėl žiogelis nepatirdavo ypatingų sunkumų: visada atsirasdavo kas nors gailestingas, kas padėdavo ant lapo šviežią kąsnelį. Nedaug jam ir tereikėjo. Krimstelės trumpam – ir jau šveičia, jau valosi kojeles, ruošia smuiką koncertui. O kai jau užgros – neduok jam maisto, tik leisk muzikuoti - visą dieną galėjo būti gyvas vien savo giesmėmis.
Praėjusią pavakarę Girios Take, už posūkio į žemuogių kalvelę, kur jie visi – daugybė skruzdžių iš aukštojo rūmo, keletas senų grambuolių, pora dešimčių žiogų orkestro griežėjų, penki ar šeši elniaragiai, nelabai drausminga, tad savo skaičiaus niekad nežinanti boružių bendruomenė – taikiai vieni kitiems nekliudydami gyveno, atsitiko kai kas neįprasta: netrukus po saulės kaitros, pačiu darbymečiu, į skruzdžių rūmo trečiąjį aukštą tiesiog iš dangaus nukrito žvirblis.
Žinoma, tai buvo baisu, bent jau iš pradžių: juk bet koks plunksnuotis Girios Take nebuvo mėgstamas nei laukiamas. Pasiklausyti šarkos atneštų naujienų, aišku, buvo verta, tačiau bičiuliautis su šita triukšminga paderme? Tai jau ne. Paukščių čia niekas nemėgo, jų bijojo, vengė ir netgi, sakytume, niekino. Ypač skruzdžių darbininkių akyse tie plunksnuotieji padarai atrodė nieko verti. Nes ar kas yra matęs paukštį dirbant? Sunkiai tempiant už save penkiolika kartų didesnį rąstą? Nukeliaujantį per dieną devynis milijonus žingsnių? Užtaigi kad nematė. Tad jokios pagarbos jie ir negalėjo tikėtis. Užuojautos irgi. Nukrito tai nukrito. Tegul išmoksta skraidyti taip, kad nekristų.
Bet žvirblis, nukritęs į patį skruzdžių rūmo vidurį, nė nemanė keltis. Gulėjo paslikas, kojeles aukštyn užvertęs. Palaukusios gana ilgą minutę, drąsiausiosios skruzdės prisiartino prie nekviestojo svečio. Norėta pareikalauti nešdintis, o jei neklausytų – apčiurkšti atėjūną aitriais kvapais, kad nesitvertų iš skausmo ir dingtų iš jų gražaus rūmo, kuriam taisyti jau buvo rikiuojamos pajėgos. Tačiau žvirblelis nė nekrustelėjo.
Skruzdėlyne nustatyta tvarka įvyko pasitarimas. Žaibiškai nutarta ir imtasi tuoj pat vykdyti nutartį: nelaimingąjį krituolį išnešioti dalimis, ir kuo sparčiau, kad miestas būtų švarus. Darbininkės stengėsi iš paskutiniųjų, kiekviena tempė už save keliskart didesnius vargšo žvirblelio palaikus, o jie, nors ir mažėjo, vis dėlto rodėsi besą tartum neįveikiamas kalnas, keliantis šiokią tokią neviltį.
Ir vakaras jau artėjo. Padvelkė vėsa ir drėgme. Skruzdžių karalienė davė ženklą imtis vakarinės ruošos. Buvusio paukščio liekanos turės laukti rytojaus.
Štai taip ir baigėsi darbo diena. Nelabai įprasta, gerokai varginanti, spėjusi išgąsdinti jautresniąsias skruzdėlyno gyventojas. Tačiau dabar, po ilgų darbų, visos atitoko. Palaižiusios saldžios vakarienės, kiekviena pasileido kas sau. Tai buvo vienintelis paros metas, kai leidžiama neatsiklausus pasivaikščioti, kai galima nusnausti po šapeliu arba leistis lenktynių su sesėmis, kurios dar nepavargo.
Dėja su sesute kaip tik nešėsi namo žalią žolės stiebelį. Jų nakvynei reikėjo geresnio stogo, nes ankstesnysis suvyto ir susisuko. Žolės buvo pilna visur aplinkui, bet juodvi užsispyrusios tempė lapelį iš po pušies, nes jis taip skaniai kvepėjo. Pavargusios nė nepastebėjo, kad vidury tako jas stebi Galius. Padėjęs į šalį savo neatskiriamąjį smuiką, žiogas kiek pašaipiai žvelgė į darbštuoles.
- Ko neinate ilsėtis? Juk jau laikas, jau rasa krinta, - pašnekino maloniu balsu.
- Nėra kada ilsėtis, - atrėmė Lytė, Dėjos sesuo.
- Na, jums niekada nesinori poilsio... aaaa... – nusižiovavo muzikantas, palaimingai rąžydamasis.
- Norisi ir mums, - tyliai pratarė Dėja, - bet mes pareigingos..
- Ei, sustokit, pasikalbėkim, nors minutėlę atsikvėpsit, - pasiūlė Galius.
Lytė kaip niekur nieko tempė šapą toliau. Dėja mirksnį stabtelėjo, tačiau sesers atkaklumas priminė jai pareigą, kuri aukščiau visko. Matydamas, kad užsispyrusios darbštuolės nesustos, žiogas čiupo savo smuiką, grakščiai linktelėjo ir užgrojo. „Džik džik džiki, džik džik džiki... džiki..džiki..“ – pasklido jo giesmelė.
- Klausyk, stabtelėkim trumpam, - pasiūlė Dėja. - Suspėsim dar.
Keista, tačiau Lytė irgi, atrodo, norėjo klausytis. Abi išsitiesė žolėj. Galius grojo ir grojo. Pagaliau, ar ne septintą kartą pakartojęs žinomą melodiją, jis linksmai nusijuokė, pagarbiausiai nusilenkė klausytojoms ir, padėjęs smukelį, pritūpė greta sesučių.
- Girdėjau, kažkas svetimas pas jus įsibrovė, ar tiesa?
- Tiesa... tik ne įsibrovė, o nukrito! Tiesiai iš dangaus! – karštai atsiliepė Lytė.
- Ir koks didelis! Koks baisus! – pritarė sesei Dėja.
- O kas tai buvo?
- Nežinau... šarkos šnekėjo, kad žvirblis.
- Na, gal ir ne žvirblis, gal koks kitas, aš nepažįstu jo, bet vis tiek labai baisus, - dėstė Lytė, - toks plaukuotas, aplipęs, neskanus.. fu!
- Žinai, mes dar visą dieną rytoj turėsim su juo vargti, - pasiskundė Dėja, - jis toks didžiulis, kad neįstengėm išnešt šią popietę.
- Ėhė.. klausykit, man atrodo.... man atrodo, kad aš galiu jums padėti! – linksmai šūktelėjo Galius.
Sesutės išsižiojo nustebusios. Galiui jos pasirodė tokios mažutės, tokios juokingos. „Reikia pagelbėt šitoms mažėms, cha cha,“- linksmai nusprendė žiogas ir ėmė aiškinti, kas jam staiga atėjo galvon.
- Turbūt žinote, kad aš visus Girios Tako gyventojus pažįstu? – pasipuikavo jis.
Nesulaukęs atsako, tęsė:
- Taigi va. Pažįstu vieversėlį. Jis labai geras muzikantas. Pas jį prieš tris savaites mokiausi išgauti aukščiausią „do“...
- Ne ne, - abi kartu užprotestavo skruzdėlės. – Paukščiai mums ne draugai, kaip tu gali mums siūlyti kažkokį bjaurų plunksnuotį!
- Palaukit, paklausykit! – nuramino jas žiogas. – Vieversėlis kitoks negu visi. Jūs jo nepažįstate, nes niekada nežiūrit į dangų.
- Tai jis gyvena danguj?
- Cha, galima sakyti, kad taip.. – nusijuokė Galius. – Tiesą sakant, jis daugiausiai būna padangėse, bet gyvena žemėj. Turi lizdelį arimuose. Kartą buvau nustraksėjęs pas jį paviešėti.
- Ir tu nebijojai?
- O ko bijoti?
- Taigi galėjo tave... – tai sakydama, Dėja net susikūprino, tarsi vien mintis apie baisųjį vieversėlį jau būtų grėsminga.
- Cha cha cha! Taigi juk jis – mano mokytojas! Vieversėlis labai geras, jis niekada nieko nenuskriaustų, tikrai tikrai!
- O kaip... tai yra, kodėl.. na, kaip jis galėtų mums padėti? – nedrąsiai paklausė Dėja, labiau iš mandagumo, negu tikrai tikėdamasi pagalbos.
- Va ir padės, pamatysit, kad padės! – sužavėtas naujos minties, net neketino į detales leistis žiogas, tik džiaugėsi netikėtai dingtelėjusia puikia mintimi. – Girios Take to dar nebuvo!
Ir jis ėmė niūniuoti, kažką murmėti, kaip paprastai elgdavosi kurdamas naują melodiją. Abi skruzdės susižvalgė. „Gal geriau eikim?“ – nebyliai paklausė viena kitos.
Tuo tarpu žiogas čiupo smuiką, užsivertė jį ant kupros, tada susirado žaliąjį lapelį, pasispraudė jį po pažasčiai ir nustebusioms sesutėms linksmai šūktelėjo:
- Na, opa, o-pa! Keliaujam!
- Kur? – nustebo abi.
- Kur? Aišku – pas vieversėlį! Išgelbėsim jūsų rūmą, sesės!
Kiek sutrikusios skruzdėlytės vis tik paklausė žiogo. Labai jau daug entuziazmo jo laikysenoj būta. „Gal tikrai bus geriau...“ – mąstė sau tyliai abi.
- Na, kibkit man į kojas! Vikriau, vikriau, gražuolės! Stipriai laikykitės – tuoj jūs patirsit, kas yra šuolis! Na, pasiruošėt? – linksmai komandavo Galius. – Jau? Jau! Opa! O-pa!
Dėjai pasirodė, tartum jinai būtų pakėlusi tūkstantį kartų už save sunkesnį šapą... Bet ne, sunku nebuvo, tiktai toks jausmas... na toks jausmas... lyg... Pati nežinojo, koks tai jausmas, o ir nespėjo susivokti, kai žiogas nusileido už geros skruzdžių mylios tankioje žolėje.
- Na kaip? Ar dar gyvos? – juokdamasis paklausė žiogelis, bet sesutės net atsimerkti bijojo. – Kylam?
Supratęs, kad pokalbis skruzdėliukėms dabar nerūpi, žiogas tik strykt strykt strykt! – ilgais grakščiais šuoliais nustraksėjo toli toli. Kažkur liko Girios Takas, kažkur pasiliko ir pati giria, o kai jis galų gale sustojęs pasakė, kad jau, abi skruzdėlytės buvo be sąmonės.
- Še tai tau! – susirūpino šoklusis kaimynas. – Negi dėl poros šuoliukų vertėjo alpti?
Palenkė smilgą, nukrėtė nuo jos lašą, tada atsargiai pamirkęs ūsą brūkštelėjo per nugarėlę Dėjai, paskui Lytei. Abi atsimerkė, vėl užsimerkė, tada jau atsargiai krustelėjo ir apsidairė.
- Kur mes? – paklausė vienu balsu.
- Pagiry. Vieversynėje. Atskridom, panelės, - jis ir vėl, kaip tada po koncerto, nusilenkė.
- O...o...o... ar jis.. tas.. na, ar jis neda ... da..rys...rys.. su... nesu...surys... – mikčiojo Lytė išsigandusi.
- Juk sakiau – tai pats geriausias mano draugas! Autoritetas!
- Ka...kas? sakei, kad vie..vie..viever-sė-sėlis?..
- Žinoma, jis! Au-tori-te-tas! Tai reiškia, kad jis pats garbingiausias!
- Kai...kaip mū...mūsų motinėlė?
- Žinoma, ir dar garbingesnis. Kaip penkios motinėlės!
Sesutės vėl susižvalgė. „Ohoho – kaip penkios motinėlės!... tai bent...“
Tuo tarpu žiogas užgrojo smukeliu. Labai aukštom natom. Skruzdėlytėms net ausis suskaudo – gal tai dėl neįprastos kelionės. Ir vos po keleto taktų iš žolynų atstraksėjo didelis paukštis. Tikras milžinas! Bent jau taip atrodė sesučių akims. Keista, tačiau žiogas, nors greta paukščio rodėsi mažutėlytis, visai nesijautė nejaukiai. „Aaa.. tai čia tas.. kaip jis?.. auto... riti... rytas... autorytas... ne, autoritetas... mat koks..“ – svarstė Dėja.
- Mergaitės, jūs čia pabūkit, atsigaukit, - pasiūlė muzikantas, - va mano draugas, mes su juo vyriškai aptarsim, ką galima padaryti jūsų namelyje.
Lytė buvo beprotestuojanti dėl namelio – na ir koks gi namelis, juk skruzdėlynas – tikras rūmas, tikras miestas! Bet kažkodėl susiturėjo nieko nesakiusi. O ir galvelė dar sukosi po keistos kelionės.
Tolėliau abu draugai tarėsi. Keistai atrodė iš šalies; vienas didelis, kitas mažas, vienas koncertiniu žaliu fraku apsitaisęs, antras pilku kasdieniniu švarkeliu. Abu karščiavosi, kažką rodė ore, tarpais šnibždėjosi, tarpais visai garsiai šūkčiojo... Lytės, paskui ir Dėjos akelės merkėsi, merkėsi...
Atsibudo abi tada, kai jau buvo ore. Siaubo apimtos, abidvi apsižiūrėjo skrendančios aukštai virš laukų. Per liemenis abiems driekėsi žolės juosta, pritvirtinta prie... brrr! juk tai baisu! – prie vieversėlio plunksnų. Lytė vėl ketino protestuoti, tik netyčia žvilgtelėjo žemyn- oi, tikron bedugnėn! – ir dar kartą nutylėjo. Jos dėmesį patraukė skaisčiai raudonas milžiniškas rutulys, beveik liečiantis medžių viršūnes. Jos raudonavo, įkaitusios nuo jo kaitros, atrodė, tuoj užsidegs. Tokių grožybių Lytė niekad nebuvo mačiusi. Panoro geriau įsižiūrėti, pasisuko – ir.. ir nukrito žemyn, išsinėrusi iš žaliosios kilpos.
- Oi oi! Kas čia? Gelbėkit! Baisu... oi, krentu į pragarą! Sudegsiu.. de...
Ir pradingo vakaro raudony. Lyg nebūta drąsios keliauninkės. Vis taip pat raudonavo besileidžianti saulė. Dar ne tokių žūčių jai buvo tekę matyti per tūkstantmečius....
Kad Lytės nebėra, visi kiti pastebėjo tik nusileidę miške. Tiesa, kad nieko nenugąsdintų, vieversėlis sutiko nutūpti šiek tiek atokiau Girios Tako. Dėja pamatė vieną tolimos kartos pusseserę ir susigraudinusi ėmė jai pasakoti apie Lytės kritimą. Tuo tarpu vieversėlis ryžtingai pasisukiojo virš skruzdėlyno, prisitaikęs snapu čiupo tai, kas dar buvo likę iš žvirblio, ir nunešė nevykusio skraiduolio palaikus tolyn nuo Girios Tako. „Šššu...šu..šššu...šššuššuššš...šu..“ – suošė visas skruzdžių miestas, vėl atgavęs savo gatves ir namus, vėl pilnas laimės tvarkytis, rūpintis, krebždėti, darbuotis...
Dėjos akelės tebebuvo drėgnos nuo ašarų. Sesės taip labai gaila... Bet užtat šitas didvyris, šitas milžinas, kuris išgelbėjo rūmą! O... taip norėjosi dar truputį pabūti su juo, užmiršus, kad jis priklauso šlykščiajai plunksnuočių giminei...Dėja prisigretino prie dienos didvyrio, prigludo prie plunksnelės. Net keista – jokio nemalonaus jausmo, vien šiluma padvelkė nuo jo. O čia pat ir žiogelis straksėjo iš laimės. Tik strykt ant vieversio nugaros, nusilenkė ir sugriežė vieną iš linksmiausių koncertų. Aplinkui pamažu rinkosi daugiau besidžiaugiančių skruzdžių.
O vakaras jau temo. Pilkėjo žaluma, krito rasa, darėsi nejauku. Diena baigėsi. Kokia diena!
Vieversėlis staiga atsitokėjo. Prisiminė, kad šiuo metu jis paprastai šildo šonu savo mažylius. O ir jų vakariene nepasirūpino... „Čia aš jau nebereikalingas,“ – pamanė jis ir staiga šoktelėjo dangaus platybėn, kaip buvo įpratęs. Dar pora sukinių, pora kritimą primenančių pasisūpavimų ore – ir jis grįš namo, smagus ir dar nelabai vėlyvas..
Jis nesuspėjo pamatyti, kaip šastelėjo platūs sparnai, tik pajuto į sprandą smingančius aštrius nagus... „Mano...mažy...mažyčiai... jie... lauks...“ – bandė išvyturiuoti silpstančią giesmę.
Kraujo lašas nutiško į žolyną, visai netoli jo lizdo...
O skruzdė ir žiogas (nes ir jis tebebuvo įsitaisęs vieversio pašonėje) kūlversčiais nusirito žemyn. Pelkės akivarai stvarstė jų kojas, teko kabintis už menkiausio šiaudelio. Beįsiviešpataujanti tamsa dengė pelkę nepermatomu rūku. Abudu kabinosi į gyvenimą, kibo likimui į skvernus, bet tirštėjantis rūkas skandino šią mažą sceną nežinioj..
Bepiga skruzdžių karalienei: ji niekada nežinodavo tikslaus savo pavaldinių skaičiaus, tad miegojo ramiai.
O žiogas, kažin kur pametęs smuikelį, vos pats bepavilkdamas ilgas kojas, tempė pavargusią Dėją namo. Abudu tylėjo, nes pasakyti visiškai nebebuvo ką.
Namai yra, pasaulyje tikrai yra tavo namai, bet surask juos, kad gudrus...
Ir jiedu ieškojo...