Kas davė teisę Tau taip elgtis su manim?
Dabar išrėksiu viską, kolei nepradėjau springt
Nuo pykčio, ašarų ir pasiutimo,
Kurių pilni namai po Tavo išėjimo!

Naudojies tuo, kad per silpna sakyt Tau „NE“?
Vis ateini. Pasikalbėt telefonu jau negana?
Taip paprastai sakai ir nesvarbu, ką aš jaučiu:
„Aš atvažiuoju, būsiu po minučių penkių“.

Kartoji vis: „Praeities nebėra...visad liksim draugais“,
Tačiau vargu ar pats tebetiki šiais paistalais?
Kiekvieną kartą, kai esi šalia –
Dūstu kartu su ištylėta Tiesa:
"Ne Draugai mes, aš tebemyliu Tave..."

Aš suprantu: šis buvimas kartu –
Kaip atokvėpis Tau po kasdienių darbų:
Valandėlė drauge
Ir išeisi, deja...

Į skruostą pakšteli, apkabini –
Kelias akimirkas Tu taip arti
Šalia manęs esi, bet palieki...
Užrakinti many lieka žodžiai tušti,
Netarti:
           „Draugu tik būti daros per sunku“.

            Tačiau mylėti garsiai aš juk negaliu...
            Ir sau draudžiu!
            Galop: ir teisės tokios neturiu!
Todėl tyliu...

P.s. Nepykite - tai tik dienoraščiukas -
Žmonių lietuj - aš tik mažas lašiukas...
Galit skaityti mane, o galit ir NE...
Tokia jau esu. Gal šiek tiek ir keista? :)